Žengdami į vasaros brandą, paskutinį jos mėnesį – rugpjūtį tradiciškai paminime pirmąją šio mėnesio dieną, kuri mus vienija gimtąja kalba, atmintimi ir pasididžiavimu asmenybės šviesa. Toji šviesa ryški bus tol, kol žmonės prie Nemuno ir Baltijos jūros kalbės pačia gražiausia ir dainingiausia – lietuvių kalba.
Tądien sugrįžtame prie profesoriaus, kalbininko Jono Kazlausko asmenybės ir atminimo. Autobiografiniai profesoriaus gyvenimo ir jo veiklos faktai, artimiausių žmonių prisiminimai gražiai suguldyti knygoje „Baltistikos ąžuolas“ (sudarytojos R. Šimukauskaitė ir R. Venckutė, 2010 m.). Tragiškomis, iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis iš gyvenimo išėjęs (1970-10-08) Jonas Kazlauskas savo darbais pasiliko gyventi kalboje ir tautoje. Anot kalbininko B. Savukyno: „Liko gyvas jo gyvenimo ir darbo pavyzdys, kuris gyviesiems bus imperatyvas, primenąs padaryti tai, ko nesuspėjo jis.“
Kalbos dienai skirtame renginyje Matiešionių kaime, profesoriaus Jono Kazlausko tėviškėje 1984 m. gegužės 19 d. atidengdamas paminklinį akmenį geriausiam savo draugui poetas Just. Marcinkevičius sakė: „Aš dėkingas, kad likimas lėmė gimti Prienų rajone, kur žmonės kalba tokia sodria ir taisyklinga lietuvių kalba. Matiešionyse aš lankiausi du kartus ir abu kartus mes su Jonu, gulėdami klojime ant šieno, kalbėdavome ir dainuodavome, dainuodavome…“
1989 m. gegužę Jono Kazlausko sodybvietės kieme buvo pastatyta liaudies meistro Ipolito Užkurnio medinė skulptūra – kalbininko bareljefas. Jos atidengimo iškilmėse kalbėjusi profesoriaus Jono Kazlausko žmona Aldona dalijosi mintimis: „Paprastai lengvai kalbama, dalijamasi prisiminimais apie žmones, kurie jau yra nutolę, kurie iš tikrųjų jau yra prisiminimuose. O Jonas mūsų šeimoje gyvena lig šiol. Gyvenau su Jonu 13 metų. Toks nelaimingas skaičius… Jis labai mylėjo Lietuvą ir žmones. Studijavo tarp neeilinių žmonių ir susiformavo neeilinė asmenybė… Dėkinga esu žmonėms, kurie prisimena Joną…“
Kalbininkas Jonas Kazlauskas į gimtinę Matiešionyse sugrįžo visam laikui. Jo prisiminimas gyvas jį puoselėjančių žmonių atmintyje ir kasdienoje. Ąžuolų alėja apsodintas vieškelis jau keletą dešimtmečių rugpjūčio 1-ąją, profesoriaus gimtadienio proga, kviečia artimiausius ir tolimiausius kaimynus gaivinti ir puoselėti gimtąją kalbą ir jos kalvį, baltistikos ąžuolą iš Paribio dzūkų, gražiausiais Nemuno vingiais apjuosto krašto – Joną Kazlauską. Jau tapo tradicija, kad beveik kiekviena rugpjūčio pirmoji drauge su profesoriaus mylima lietuvių liaudies daina „Upės plauks į melsvą tolį“ garsiai nuaidi lietuvių liaudies dainomis, eilių posmais, prisiminimais toli toli gimtinės dangumi pritilusiais kloniais, laukais, piliakalnio eglių skaromis… Matiešionių kelias sukviečia į lietuvių liaudies dainų, eilėraščių vakarus, gimtajai kalbai skirtus projektus. Būtent šioje vietoje iškilmingai įteikiama profesoriaus Jono Kazlausko premija. Ne vienerius metus gyvuoja tradicija prof. Jono Kazlausko gimtadienio išvakarėse, liepos 31-ąją, apsilankyti Vilniuje, Saulės ir Antakalnio kapinėse. Šiuos apsilankymus organizuoja LR Seimo narys Andrius Palionis ir Birštono muziejus. Šiemet išvyka buvo kuklesnė dalyvių skaičiumi, tačiau prisiminimas ir pagarba buvo perduota nuo visų Jono Kazlausko gimtojo krašto žmonių. Šiemet – ir jau amžino poilsio atgulusiai profesoriaus žmonai Aldonai Kazlauskienei. Tos pačios išvykos metu buvo aplankytas ir profesoriaus draugo bei bendražygio, kraštiečio poeto Just. Marcinkevičiaus kapas Antakalnio kapinėse. Abiejų kraštiečių atminimas pagerbtas žvakelių šviesa ir gėlių puokštelėmis. Šįkart mūsų visų širdžių šilumą, maldos žodį ir šviesų prisiminimą į Vilnių garbiems kraštiečiams nuvežė mūsų atstovas LR Seime Andrius Palionis, profesoriaus sūnėno ir gimtosios sodybos Matiešionyse puoselėtojo Virginijaus Kazlausko žmona Birutė, Birštono muziejaus kolektyvas: Irma Kereišienė, Aistė Marija Daubaraitė, Virginija Dudavičiūtė, Dalius Dulskas. Saulės kapinėse, taip pat tradiciškai, kraštiečius pasitiko Jono Kazlausko dukra Eglė Kazlauskaitė-Danielienė ir brolis Algirdas su žmona Terese.
Medinių koplytstulpių ansamblis „Saulės ratas“ (aut. Algimantas Sakalauskas) Matiešionyse, profesoriaus Jono Kazlausko gimtinėje, saulės, vėjo ir gervių netylančių giesmių apsuptyje jau trečią dešimtmetį nepavargsta niūniuoti: ‚Jei dar gyvas aš sugrįšiu / Į gimtuosius namelius, / Apkabinsiu medį, kryžių / Lyg tikruosius tėvelius“ (lietuvių liaudies daina).
Informacinį straipsnį parengė
Valė Petkevičienė
