Vavelis
Balbieriškio istorija, prasidėjusi LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir jo taip pat karaliene netapusios žmonos Elenos epochoje, gimusi iš plačių Birštono valsčiaus (pavieto) ribų, ypatingai įdomi ir svarbi XVI–XVIII amžiuose. Visi, prisidėję prie Balbieriškio iškilimo, labai svarbūs, o Motiejus Mikitinyčius ir kiti Holovčinskiai, su jais giminystės ryšiais susiję Korvin-Gonsevskai, Sapiegos, o gal net ir Tiškevičiai, tai spindesys visam kraštui, jie puošia ne tik Balbieriškio istoriją. Čia ir yra jos tvirčiausias pamatas, jos svarbiausioji linija.
Deja, kol kas turime tik Balbieriškio istorijos knygos viršelį, jos titulinį lapą, su keliais simboliniais Balbieriškio parapijos istorijos lapais… Ir čia neužtenka pasakyti: buvo tas, po to tas, o paskui jau atėjo XIX a. pabaiga. Ir greit pasirodė garbi visai Lietuvai asmenybė, valstybininkas Mykolas Krupavičius. Dviejų šimtmečių istorijos ištrynimas jau yra istorijos klastojimas, nepagarba intelektą, kultūrą nešusioms kartoms. Nežiūrėdami kliūčių, turime kuo daugiau ir energingiau veikti. Mokslinio pažinimo, kritinio proto dar niekam nepavyko sustabdyti ir nepavyks.
Kas gi Tu buvai, Balbieriškio Hanusai?
Nuo šiol mano straipsniai turės ir mokslinio tyrimo edukacijos kryptį, kad geranoriškai pamokyčiau abiejų Nemuno krantų muziejininkus.
Tik moksliniai šaltiniai: Lietuvos Metrika, Kauno žemės teismo aktai, įvairūs inventoriai ir kiti dokumentai atskleidžia istorinę tiesą. Kuo daugiau turėtų būti tų šaltinių. Nepatartina remtis autoriais, kurie nepateikia istorinių šaltinių, nuorodų. Beveik 100 metų senumo vadovėliai, neparemti šaltiniais, nepretenduoja į mokslinės tiesos gilumą. Jie dažnai tampa tik literatūrinių insinuacijų dalykais. Ir tada dažnai, kaip ir Prienų klaidingos įkūrimo metų ir tik falsifikuotos Balbieriškio bažnyčios 1520 metų paminėjimo datos atveju, tai gimdo tik fantazijas ir melagienas…
Ko tik neprirašyta ir neprifantazuota, nepripainiota apie Balbieriškio pirmapradį Hanusą. Daugiausia jis painiojamas su Hanusu Sudormanu, žymiu LDK pirkliu, prekeiviu miško medžiagomis. Kitur jis prūsų pirklys (apie tai irgi rašysime).
Balbieriškio Hanuso tapatybę atskleidžia pirminis dokumentas: „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos1494–1504 m.). Lotyniškus tekstus į lietuvių kalbą išvertė istorijos profesorius, dabartinis Vilniaus Universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas ir žinomas istorikas, filologas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Istorijos instituto darbuotojas, daugelio mokslinių leidinių autorius, LDK Metrikos ir daugelio senųjų LDK aktų tyrinėtojas Darius Antanavičius. Leidinį 2007 metais išleido Pilių tyrimo centras.
Aleksandro Jogailaičio dvariškis Hanusas, dvaro sąskaitų knygose vadinamas Jonu, Hanusu gydytoju barzdaskučiu, barzdaskučiu meistru. Lotyniškai – „magister, chirurgicus, barbitonsor“ (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitos knygos (1494–1504. V., 2007, p. 387–388).
Lietuvos didysis kunigaikštis nepasižymėjo stipria sveikata, todėl jo mylimo dvariškio (vadinamas vardu) paslaugos jam ir jo artimiausiai aplinkai buvo taip dažnai reikalingos, ypač išvykstant iš Vilniaus ir keliaujant į kitus savo dvarus. Dvaro akiratyje jis pasirodo 1498 m. Vilniuje, kur Aleksandro Jogailaičio iždininkas prieš Šv. Jono Krikštytojo dieną, birželio 21-ąją, davė „gydytojui barzdaskučiui Jonui 6 auksinus keturkinkiam vežimui“ (Ten pat, p. 15). Didžiausias darbymetis Balbieriškio Hanusui buvo 1500 metai, tų metų rugsėjo 12 dieną, prieš Švento kryžiaus šventę: „barzdaskučiui Hanusui daviau už tarnybą dvidešimt auksinų, skaičiuojant auksinus po 22 grašius“ (Ten pat, p. 149). Smalnėnų dvare per Švč. Marijos ėmimo į dangų šventę (08.14) Hanusas už tarnybą gauna penkias kapas auksinų. Borisovo dvare jis per Marijos Apsilankymo oktavą (07.09) gavo tris kapas auksinų išlaidoms padengti. Rugsėjį Polocko dvare Hanusas gavo už tarnybą šešis arklius po tris auksinus, taip pat išlaidoms padengti šešis auksinus, skaičiuojant po 24 grašius už auksiną“ (Ten pat, p. 153–155).
Hanuso, kaip ir kitų valdovų barzdaskučių medicininė veikla buvo labai plati. Jie statė taures, klizmas, ruošė vonias, masažuodavo ligonius, nuleisdavo kraują, tvarstė ir gydė žaizdas, atverdavo pūlinius, gydydavo išnirimus, kaulų lūžius. Jie amputuodavo galūnes, šalindavo dantis, gydė odos ir venerines ligas, dalyvaudavo teismuose kaip medicinos ekspertai.
Kokia barzdaskučio kilmė? Sprendžiant, kad vadinamas vardu, jis yra kilęs iš tuo metu plačios LDK ir buvo nekilmingas. LDK kilmingieji ir svetimšaliai atvykėliai jau turėjo pavardes: Birštono dvaro abiejose Nemuno pusėse valdytojas, Kauno muitininkas Henrikas Šliacheris, atvykėlis pirklys Jonas Sudermanas ir t.t. Pagal tai ir galima tvirtai spręsti, kad pagal mūsų išverstą privilegiją dovanojimas buvo skirtas barzdaskučiui Hanusui.
1501 m. Aleksandras Jogailaitis buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Jis rezidavo Krokuvoje, Vavelyje. Hanusas aptarnavo karalių ir Vavelyje 1502 m. sausio 17 dieną. Jis gavo 30 auksinų už tarnybą (Ten pat, p. 173). Karaliaus priežiūrą perėmė Krokuvos barzdaskučiai.
Aleksandras Jogailaitis balandžio 25 dieną Vavelyje suteikė jau žinomą privilegiją jį prižiūrėjusiam barzdaskučiui. Po to Hanuso buvimo ženklų nei Vavelyje, nei kunigaikštienės Elenos dvare Viniuje, nepastebime. Jis jau tvarkėsi būsimajame Balbieriškyje.
Bus daugiau – Vytautas Kuzmickas, istorikas
