Vidmantas Venclovas
Birštono Kurhauzo erdvė labai tiko tokiam subtiliam renginiui, kaip Gasparo Aleksos knygos „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ pristatymui. Ramūs skaitovų balsai leido giliai į sąmonę įsileisti girdimus sakinius ir suprasti ne tik žodžių, bet ir prisiminimų prasmę. Būtent, nes ir aš gyvenau šiame istorijos tarpsnyje, kai lankyti bažnyčią nebuvo madinga, kaip dabar. Tiesa, tikriems katalikams ir ta santvarka nebuvo kliūtis melstis Dievui ir neišduoti savo įsitikinimų.
Bet grįžkim prie knygos herojaus kunigo Juozo Zdebskio, kuris paliko šį pasaulį nesulaukęs atgimimo laikų, nors visą savo gyvenimą „pūtė“ permainų vėjus, bendraudamas su žmonėmis ir netgi savo persekiotojais. J. Zdebskis, kuriam 1969 metais laikinai buvo atimtas pažymėjimas, leidžiantis būti kunigu, atvyko į Prienus ir įsidarbino melioratoriumi. Tiesa, jau 1970 metais jis tarnavo vikaru Prienų Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje ir vedė vaikams katekizmo pamokas, nors tai buvo uždrausta. Būtent vaikų mokymas tikėjimo tiesų ir nuvedė kunigą į kalėjimą. Išlaisvinti J. Zdebskį nepadėjo ir surinkti 17 000 tikinčiųjų parašų, kurie buvo Povilo Buzo, Antano Grinkevičiaus ir Leokadijos Miškinienės nuvežti į Maskvą.
J. Zdebskio gyvenimo periodas mūsų krašte buvo trumpas, bet labai įvairiapusis. Kunigas rūpinosi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyba, o slaptą spaustuvę savo namuose buvo įkūręs birštonietis Povilas Buzas.
1997 metais grupė visuomenininkų kreipėsi į Prienų rajono Savivaldybės tarybą su prašymu pervadinti nuo bažnyčios einančią Daržų gatvę į Juozo Zdebskio. 1998 metais gatvė buvo pervadinta.
Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimas nutrūko 1986 metų žiemą po automobilio, kuriame važiavo 4 žmonės, susidūrimo su pienovežiu. Visgi, kunigo mirties aplinkybės iki šiol skęsta migloje, nes jo kaktoje buvo labai įtartina žaizda. Po avarijos likęs gyvas Romualdas Žemaitis savo atsiminimuose mini, kad sunku suvokti, kodėl toje avarijoje žuvo trys žmonės, nes „žiguliukas“ buvo aplamdytas ne taip smarkiai.
Gasparas Aleksa teigė, kad jo knyga – tai paties Juozo Zdebskio svajonės įgyvendinimas, nes kunigo užrašuose yra pažymėta, jog jis norėtų parašyti katalikišką knygą, kuri būtų artima skaitytojui ir atspindėtų paprastų žmonių gyvenimą su Dievu širdyje.
Prisimenu, kai mama pirmą kartą nuvedė į bažnyčią ir mokė, kaip reikia atsakyti kunigui, kai paklaus, kas svarbiau – duonos kepalas ar Dievo kraujas. Aišku, atsakiau, kaip mokė mama – Dievo kraujas, bet kunigas nusišypso ir tarė: „Ne, mano vaike, duonos kepalas…“
Prisipažinsiu, nesu uolus katalikas, bet ir tais laikais retkarčiais apsilankydavau bažnyčioje, tai ir šiais užeinu, reikalui esant, ar per didžiąsias šventes. Bet turiu laimės bendrauti ne su vienu kunigu, ir smagu, kai jie skleisdami Dievo žodį įsiklauso ir į kitaip mąstančius.
Juozo Zdebskio gyvenimas parodo, kad nieko nėra svarbesnio už žmogaus teisę būti laisvam savo mintimis ir širdimi.
Deja, išgirsti savo sielos šauksmą ne visiems duota, ir tiesa yra kažkur ten aukštai, nors mums ne visada suprantama, bet tvirta savo pasirinkime ir tarnavime gėriui. Išėjęs iš susitikimo su rašytoju, dar ilgai mąsčiau apie mūsų visų pasirinkimą, kuris visada priklauso nuo mūsų pačių, bet ar jis visada būna teisingas kitų žmonių atžvilgiu?
Gyvendami materialiame pasaulyje dažniau turime sustoti ir pamąstyti, ar einame teisingu keliu…
Loading ...
