Gyvenimas – tai kitokia knyga, kurios puslapių nepasklaidysi, nepabrauksi klaidų raudonu pieštuku, neįterpsi pastraipų.
Tačiau yra kitokia, rašyta knyga, pilna gyvenimo, peripetijų, jausmų, istorinių įvykių. Tokios knygos mums reikalingos, kad ateities kartos atrastų pasakojimus apie nelengvą praeito laikotarpio artimųjų gyvenimą, linksmus ir liūdnus nutikimus, svarbius ne tik jiems, ir to laikmečio įvykius. Juk parašyti knygą nėra taip lengva ir paprasta. O ką kalbėti apie įvykius, kurie tiesiogiai ir ne tik, susiję su istoriniais įvykiais. Tokių knygų autoriai, nenorėdami suklysti, ieško žmonių, kurių pagalba tikslina datas, įvykius, pavardes, vardus. Ir tai tikrai nelengvas darbas, nes tokia knyga tampa istorinio paveldo dalimi, kuri tarsi nutiesia ateities tiltus istorinių įvykių sekai.
Taigi, Birštono muziejuje buvo pristatyta mūsų kraštiečio Jono Arbačiausko knyga „Iš kartos į kartą“. Pats autorius, pristatydamas jau ne vieno skaitytojo skaitytą vos 300 egzempliorių tiražo leidinį, sakė, jog ši knyga – tai jo prisiminimai, gyvenimo akimirkos, kas buvo paties pajusta, pamatyta. Būtent iš viso to ir buvo sudaryta ši knyga ir papildyta nuotraukomis. Juk jis, 1936 metų gimimo vaikis, jau pamena daug ką, ir jo, kaip buvusio pedagogo pareiga, nenustumti užmarštin istorinių įvykių, kuriose dominavo daug mūsų krašto žmonių.
Punia, Nemajūnai, Butrimonys, Jieznas ir kiti, vienas prie kito prisišlieję kaimai ir gyvenvietės, turi savo istorijas. Jie, kaip ir kiekvienas kraštas, sudaro visumą praeities žinių istorijai. O tai labai svarbu, nes bėgantis laikas ištrina, rodos, tokius paprastus, bet istorijai svarbius įvykius. Gal dėl to reikia vertinti dar gyvųjų ano laikotarpio liudytojų prisiminimus.
Popietės metu knygos autorius nukako į skirtingus laiko tarpsnius, tačiau pasakojimas apie gyvenimą Amerikoje, meilė šeimai, Lietuvai, savo kraštui privertė sudrėkti akis. Jis prisipažino, jog šešeri metai užjūryje išmokė suvokti, kokia brangi Lietuva, šeima. Pasak jo, niekada nebuvo nerašęs eilių, tačiau sužinojęs, kad grįš į savo išsiilgtą Tėvynę, pradėjo jas rašyti. Jos nėra profesionalios, tačiau žodžiai liejosi iš širdies gelmių…
Neatkartosiu diskusijos, kuri vyko po autoriaus pasisakymo. Tačiau vieningai visi pritarė, kad tokios knygos yra toks trokštamas gurkšnis, reikalingas faktų sudėliojimui į istorijos vietas. Juk iš pavienių įvykių, pasakojimų ir gimsta knyga. O šios prisiminimų knygos sudarytoja Scholastika Kavaliauskienė deramai sudėliojo temas, datas. Juk knyga turi išliekamąją vertę, ir juos paruošimas taip pat yra didelis darbas.