Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejuje atidaryta Aleksandros Jacovskytės fotografijų ir piešinių paroda. Daugelį gali nustebinti, o gal kartu prikaustyti žvilgsnį prie kiekvieno piešinio, fotografijos. Jų pateikimas taip pat neįprastas akiai, nes piešinius gali rasti net ant voko, netyčia anglimi išteptu rankos šonu brūkštelėta per popierių. Tačiau tai dar labiau prikausto, verčia susitelkti ir atidžiau žvelgti į kiekvieną kūrinį. Juose gali atrasti žmones, kurie it nespalvota kino juosta verčia stebėti jų nebylų judėjimą į kažkur…
Fotografijos taip pat verčia susimąstyti, įsiterpti mintims tarp vaizdinių. Jose gali įžvelgti savotišką ramybę ir vidinį polėkį. Žvelgiant į nespalvotas fotografijas leidi sau mintyse matyti jas spalvingas, o gal nuklysti į laikmetį, kuomet šios spalvos suteikė savotiško šarmo. Pati autorė apie spalvotas fotografijas turi savo nuomonę ir yra pasakiusi: „Visos spalvotos turi tą pačią buitišką atmosferą, bet visas pateikimas priklauso nuo meistro“.
Ypač mano dėmesio sulaukė dvi fotografijos iš Jeruzalės, kur pagyvenusi žydų tautybės pora tarsi pasimėgaudami eina… kažkur eina…
Parodos autorę ir jos pomėgius pristatė edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė
Lietuvos scenografė, grafikė Aleksandra Jacovskytė gimė 1945 m. Vilniuje. Studijavo ir baigė Lietuvos dailės institutą, dirbo Paminklų restauravimo valdyboje, Lietuvos televizijoje, nuo 1994 m. dirba Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Pristatymo metu buvo pasakojama Aleksandros pomėgį fotografuoti. Buvo pasakojama, jog jai jau turint vienuolika metų tėvelis padovanojo fotoaparatą „Smiena“. Be abejo, fotografuoti ją taip pat pamokė jis. Buvo pasakojama, jog autorė labai pavyduliavo tėveliui daug geresnio fotoaparato „Kontakso“. Ji tada dar nesuvokė, jog jai, dar vaikui, profesionalus fotoaparatas būtų buvusi per didelė prabanga, tačiau po tėvelio išėjimo anapilin tas fotoaparatas priklauso jai.
Apie fotografijas sužinojome, jog pasaulį ji matanti pro objektyvą, o jos darbų įkvėpėjas yra prancūzas, teptuką iškeitęs į fotoaparatą, daugelio dar vadinamas „fotožurnalistikos tėvu“ – Onri Kartje Preson. Ir dar. Aleksandra daug keliauja, o keliaudama dažnai užfiksuoja tai, kas padaro didelį įspūdį. Tai dažniausiai būna fragmentai, tačiau tik vėliau ji pastebi, jog natiurmortai gaunasi visiškai netyčia…
Apie pieštuką, piešimą anglimi ir popierių
Apie darbus, atliktus pieštuku. Parodos atidarymo metu Emilija Petrauskaitė pasakojo, jog autorei visiškai nesvarbu, ant ko piešti. Tiesiog, kaip ji prisipažįsta, serganti „balto lapo sindromu“, tačiau jai drąsiau piešti ant paprasto popieriaus. Tai jai suteikia daugiau tvirtumo ir jos piešiniai gaunasi daug geresni, patrauklesni akiai. „Nors ir duktė nupirko specialiai piešimui bloknotą, kad bet kur nepaišyčiau, bet ant prasto popieriaus drąsiau piešti“, – pasakodama prisipažino autorė. Apie piešinių siužetą pati ir atsakė į nebylų klausimą: „O ar yra siužetas – dažniausiai priklauso nuo paties žiūrovo“.
Pikaso posakis „Įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti mus dirbant“ Aleksandrai labai tinka ir ji tarsi juo vadovaujasi, juk, kaip ji sako, labai svarbu suprasti, kad žmonės yra skirtingi: kiekvienas turi savo tiesą, savo matymą. Ji tiesiog drąsiai teigia, kad penki dailininkai tą patį daiktą nupieštų skirtingai, o penki žiūrovai skirtingai pamatytų.
Prie fotografijų ir piešimo – daug kūrybinių minčių ir darbų įgyvendinimas
Jos netrumpame gyvenimo tarpsnyje – sukurti kostiumai spektakliams Klaipėdos dramos teatre, Panevėžio dramos teatre, Šiaulių dramos teatre, Nacionaliniame dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Varšuvos teatre „Studio“. Apipavidalino televizijos spektaklius ir koncertus. Sukūrė piešinių, knygų iliustracijų.
2009 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklį „Visada Tavo. Ana Frank” (Juozo Miltinio dramos teatras).
Laikas negailestingas, tačiau nuo 1973 m. Aleksandra dalyvauja parodose, o nuo 1992 m. rengia individualias parodas. Jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus.
O parodos ir autorės pristatymo metu edukacinių programų vadovės Emilijos Petrauskaitės pasakyta frazė tiesiog įstrigo atmintyje: „Norėčiau pasidžiaugti, kad nepavyko išnaikinti visos tautos ir likę džiugina mus savo darbais“. Ir tai akivaizdu, mes turime daug perlų, kurie mus stebina, džiugina, verčia tobulėti pačius.
