Gal taip jau sutapo, o gal tai nauja tradicija, nes aktorė, keliautoja, fotomenininkė, rašytoja Eglė Aukštakalnytė Hansen Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje pristatė antrąją savo knygą „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ atvykusi ką tik po 16-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės. Su pirmąja „Mama Afrika“ (2008 m.) knyga autorė taip pat atvyko po knygų mugės.
Pati Eglė sakė, kad Prienuose jos įleistos šaknys yra ir išliks. Nei atstumas, nei laikas, praleistas toli nuo gimtinės, negali to pakeisti.
E. Aukštakalnytė Hansen 1999 metais išvyko iš Lietuvos, kai jos vyro, Danijos verslininko, karjeros kelias pasuko į tolimus kraštus. Kartu su šeima knygos autorė gyveno Jekaterinburge (Uralas), Maskvoje, Nairobyje (Kenija), Maputu (Mozambikas), Kinijoje.
Gyvendama Afrikoje ji parašė gausiai iliustruotą pirmąją knygą. Susitikimo metu autorė sakė, jog Afrikoje, kur gyveno aštuonerius metus, žmonės kažkuo panašūs į mus. Ten buvo sukaupta patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o Kiniją, kaip sakė autorė, teko pažinti ne širdimi, o protu.
Beje, abiejų knygų pavadinimai, pasak Eglės, tik iš pažiūros giminingi. Jie atspindi visiškai skirtingą patirtį, nes tarp šių dviejų kultūrų ir šalių – didžiulis kontrastas. Šiuo metu autorė su šeima gyvena Šanchajuje ir susitikimo metu atskleidė priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatumus, pasakodama leido suvokti grandiozinius šalies užmojus, padėjo įžvelgti, kas slypi už išblizginto paviršiaus.
Pristatydama knygą rašytoja paklausė, koks yra skirtumas knygų pavadinimuose „Mama Afrika” ir „Mamahuhu”. O čia, rodos, visame pasaulyje žinomas žodis „mama” kinų kalboje reiškia „arklys“, o „huhu” – tigras. Tai tarsi parodo, jog kinų ne tik kultūrinis, bet ir gyvenimiškas požiūris į pasaulį yra visiškai kitoks.
„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Tai ne iš piršto laužta tiesa, nes atvykus į Kiniją Eglei teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatytų ir suprastų tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgytų vietinių pasitikėjimą. Tik po dvejų metų sau prisipažino, jog reikia mokytis šios šalies kalbos.
„Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.
Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją“.
E. Aukštakalnytė Hansen savo charizmatiškumu privertė susirinkusius įdėmiai klausytis ir stebėti judesio kalbą. Tai ne vieną užbūrė ir pastūmėjo gilintis į pasakojimą iš gyvenimo, kuris per šešerius buvimo Kinijoje metus davė be galo daug patirties ir gyvenimiškų pamokų.
Susitikimas baigėsi, tačiau buvę klasiokai, bendraminčiai, giminaičiai dar ilgai nenorėjo skirtis su žmogumi, kuris nuoširdumu užbūrė susirinkusius.
Vartydama knygą džiūgavau žvelgdama į jos spalvingas iliustracijas, pasakojimus, kurie leido bent akies krašteliu pažinti šalį, savo egzotika ir nusistovėjusiomis taisyklėmis traukiančią turistus iš viso pasaulio. Susitikimo metu autorė pasakojo, jog patys kinai mėgsta keliauti ir pažinti šalį. Tai tarsi mums sakė, jog ir mes turėtume pirmiausiai pažinti savo kraštą, jo tradicijas ir tik po to keliauti svetur, kad galėtume dar labiau suvokti, jog Lietuva yra šalis, kurioje apstu istorijos, darančios ją turtingesne. O kad pažintum šalį, jos tradicijas, reikia prisiglausti prie jos istorijos, kasdienybės, prie paprasto žmogaus.
Vilija Čiapaitė
