Vilnius. LR Seimas. Darbo vietoje.
„Žemėje išsilaikyti yra pagrindinė kiekvieno teisė, o padėti kitam išsilaikyti – yra pagrindinė kiekvieno pareiga.“ Antanas Maceina
Laikinumo žemėje dėsnis paliečia žmogaus būtį, jo egzistenciją: tiek šiandienoje, tiek ir ateityje. Net ir tuomet, kai žmogaus gyvenimas tampa istorija. Tiesa, gamtai šis dėsnis netinka, nes ji yra amžinasis virsmas. Rudenys kartojasi. Su gamtos spalvų nostalgija, su ilgesiu, su prisiminimais ir apmąstymais. Ką reiškia dešimtmetis žmogaus, tautos, žmonijos gyvenime, istorijos vyksmo procese? Dešimtmečio akivaizdoje ūgteli nauja karta, pasikeičia valdžios, žmoniją ištinka globalūs kataklizmai ir mirtį sėjančios pandemijos, susiformuoja nauji požiūriai į vertybes, žmonių santykius. Pastebimai keičiasi valstybės ir tautos veidas. Žmogaus būtis, ir netgi išėjimas keičia ne vien demografinius valstybės rodiklius. Kai kaimą palieka paskutinis gyventojas, kaimo pavadinimas išeina iš gyvenimo, jo tiesiog nebelieka. Kai iš gyvenimo pasitraukia žmogus, jo gyvenimo istorija pasilieka darbuose, tęstiniame pradėtų darbų įgyvendinime, knygose.
Nemajūnų Šv Petro ir Pauliaus bažnyčia, Birštono savivaldybė, 2017 m. spalis.Seimo nario J.Palionio laidotuvės.
Šiemet, spalio 17 dieną, sukanka lygiai dešimt metų, kuomet tragiškomis aplinkybėmis, kelyje Marijampolė – Vilnius, ties Lepelionių piliakalniu („Napoleono kepure“) žuvo LR Seimo narys, Birštono Garbės pilietis (vardas suteiktas po mirties) Juozas Palionis. Ruduo jau toks metas, kuomet prisiminimų, pagarbos ir atminties takais visi skubame į Amžinojo poilsio vietą – kapines. Uždegdami žvakes įsileidžiame į savo atmintį ir širdis prisiminimus apie žmones, kurių pasigendame, ilgimės, kuriuos mylėjome ir kurie galbūt buvo mums pavyzdžiu. Tai, kas pasilieka, per dešimtmetį susidėliojame tarsi į lentynėles. Pagal svarbą, poreikį, o kartais ir todėl, kad taip norisi. Juozo Palionio autobiografiniai faktai, jo, kaip politiko, labai aktyvaus visuomenės žmogaus, lyriko, knygų leidėjo ir jų leidybos mecenato, asmenybės, ištikimai tarnavusios savo gimtojo Prienų ir Birštono krašto žmonėms, indėlis pasiliko įgyvendintuose infrastruktūriniuose projektuose, išleistose knygose, žmonių atmintyje. Ilgesingas rudenės saulės spindulys šiandien aplanko ryškiomis palvomis pažymėtas atminties lentynėles, kuriose mūsų, Juozą Palionį pažinojusių, žmonių atmintis.
Alvyra Sventickienė, Prienų –Birštono kūrėjų klubo „Gabija” atstovė:
Tuščiuos namuos…
Žiūri apsiblausęs langas į kelią.
Gal kas pareis…Gal dar pareis…
Tik pasitikti nėra kam.
Tuščioj troboj, šventam paveiksle,
Po Kristaus kojom išblyškęs voras
Lėtai voratinklį mezga…
Vienišas drugys beviltiškai
Sparnais į langą plakas…
Prie durų nunešiotos klumpės,
Sustojęs laikrodis ant sienos
Ir žmonių gyvenimas.
Tik laikas ne.
Jeronimas Laucius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas, rašytojas:
„Juozo rūpestis žmonėmis, jų problemomis padėjo ir man geriau pažinti žmones, žmonių santykius, suprasti nesavanaudiškumo motyvaciją. Juozą ne apsimestinai, o tikrai nuoširdžiai mylėjo jo kraštiečiai, mačiau, kaip jis buvo mielai sutinkamas bendruomenėse, mokyklose, darbo kolektyvuose. Veiksmingai, žmonių labui išnaudoti Seimo nario teikiamas galimybes jam padėjo didelė gyvenimiškoji patirtis. Jam teko dirbti ir sezoniniu darbininku, ir dėstytoju, ir direktoriumi, darbuotis įvairiose valstybinėse institucijose. Mačiusam, taip sakant, gyvenimą iš vidaus, jam buvo ne tik gerai suprantami žmonių poreikiai, bet tuo pačiu jis matė daugiau galimybių kaip spręsti tas gyvenimiškas problemas, kaip geriau padėti savo kraštiečiams.”
Birštonas. Vizito metu su tuometinės Vyriausybės vadovu G.Kirkilu, savivaldybės mere N.Dirginčiene ir Birštono parapijos klebonu J.Dalinevičiumi.
Aldona Milda Valatkienė, Birštono gimnazijos mokytoja senjorė, visuomeninės organizacijos „Bočiai“ pirmininkės pavaduotoja:
„Be žmonių joks kraštas neturi savo praeities, nei ateities. Sąžiningai dirbdami savo kasdienius darbus, žmonės negalvojo, kad kada nors, kas nors sugalvos apie tai surašyti knygą. Gal todėl paprastus, bet drauge ir svarbius darbus nudirbusių žmonių atsiradimas knygos puslapiuose tuo ir yra unikalus. Visi žinom ir suprantam, kad mūsų atmintis ribota ir laikina. Išeisim mes, išeis istorija. Todėl jos užfiksavimas knygos puslapiuose – mūsų išlikimas. Tėvai ir gamta mūsų kraštietį, Birštono garbės pilietį Juozą Palionį apdovanojo talentingomis savybėmis – plačiu žvilgsniu žiūrėti į žmogų, gimtinę, išlikimą. Įprasminti žmogaus gyvenimą, kuris teka, kaip upės vanduo, verta jau vien todėl, kad tik knygos dėka mūsų krašto šviesuoliai pasilieka istorijoje.“
Regina Tamašauskienė, Alytaus miesto senjorų klubo „Labas pavakarys“ įkūrėja:
„Labas pavakarys“ – pats šilčiausias pasisveikinimo žodis, kurį girdėjau tariant žmogaus lūpomis, šiuo atveju – politiko. Svarbu yra tai, kad pasisveikinimas labai tiko ne tik jį sakančiam, bet ir auditorijai, į kurią buvo kreipiamasi pasisveikinimo žodžiais. Atrodytų, labai paprastas, tiesiog taikliai parinktas lietuviškas pasisveikinimas. Ir nieko čia ypatingo. Tačiau esmė galbūt ir ne pasakytame žodyje, o žmogaus gebėjime parodyti dėmesį, pagarbą, džiaugsmą, rūpestį, perteikti susitikimo emocijos svarbą, ir tai padaryti labai paprastai, bet labai jautriai, be didelių pastangų, be perdėto noro patikti ar įtikti žmonėms. Eiliniam žmogui toks pareigas užimančio žmogaus gestas ir labai suprantamas, ir priimtinas, ir ilgam pasilieka ne vien atmintyje, bet ir širdyje.“
Gediminas Kirkilas, ilgametis politikas:
„Santūrūs ir mažai kalbantys, mano nuomone, turi bent keletą privalumų: jie nesugadina santykių plepumu, neįžeidžia ko nors netyčia savo žodžių srautu, gal todėl ir atrodo šiek tiek paslaptingi. Tačiau svarbiausia ir tai gana dažnai pasitvirtina – jie, kaip taisyklė, turi savo turtingą vidinį gyvenimą, pasaulį, jie daug ir giliai mąsto, o kartais ir kuria. Dažniausiai rašo eiles, nors nebūtinai, ir aforizmus (Juozas Palionis mėgo rašyti), o ir ne kūrybos forma jiems svarbiausia. Bet kuriuo atveju jie, apmąstantys pasaulį ir save, kūrybiški žmonės.
Toks man pasirodė Juozas Palionis, kai prieš daugiau nei trisdešimt metų pirmąkart sutikau jį tuometės valdžios koridoriuose, tačiau ne kur nors kabinete ar iš tiesų koridoriuje, o prie tais laikais dar rimtesnėse įstaigose buvusio knygynėlio. Įvedant į istorinį mūsų pažinties kontekstą, būtina pabrėžti, jog knygos tais visuotinio deficito laikais taip pat buvo deficitas.
Labiausiai yra įstrigusi tiesi, bet gili Juozo mintis iš aforizmo „Gerumas”: „Gyvenime ir gamtoje nebūna vakuumo, todėl, kai gėris užima daugiau erdvės ir laiko, mažiau vietos lieka blogiui”. Ir Juozas Palionis ne tik apie tai rašė, bet ir padarė – savo gyvenimu, darbais ir kūryba blogio erdvę sumažino ženkliai.”
. Vilnius. LR Seime su Birštono „Bočių“ bendruomene.
Vaclovas Charašauskas, Stakliškių seniūnijos ūkininkas, bičiulis ir bendražygis:
„Supratimas dėl kito žmogaus vienokio, ar kitokio elgesio, ateina ne iš karto. Gal tik tuomet, kai susiduri su nevienadiene išmintimi, kuri padeda suvokti, kaip atsirinkti gyvenimo detales ir jas susidėlioti į kiekvienos dienos kalendorių pagal svarbą. Tada žmogaus paprastumas priverčia ūgtelėti ir šalia esantįjį, suvokti didelę mažą tiesą, kad visi mes, anot gerbiamo kraštiečio Juozo Palionio, iš liaudies. Todėl, manau, ta paprasta liaudis jį labiausiai ir suprato, gerbė už atvirumą ir dėmesį. Daug kartų esu stebėjęs, kaip šiltai buvo sutinkamas Juozas Palionis sodybose ir koks laimingas būdavo jis pats, sujaudintas kraštiečių svetingumo ir nuoširdaus bendravimo. Dažnas kraštietis Seimo narį Juozą įvardindavo tyros dūšios žmogumi.”
Julija Barutienė, Birštono visuomeninės organizacijos „Bočiai“ pirmininkė:
„Tvirtas bendrystės ryšys tarp Seimo nario Juozo Palionio ir „Bočių“ bendruomenės žmonių buvo abipusiai naudingas ir reikalingas. Visuomet jautėme, kad turime žmonių išrinktą Seimo narį, kuriam esame svarbūs ir kurio dėmesio, konkrečios pagalbos, nuoširdžios bendrystės niekuomet nestokojome. Juozas Palionis dėmesiu dalijosi su kiekvienu žmogumi, bendravo paprastai ir labai šiltai. Todėl ir tragiška kraštiečio netektis skaudžiai palietė kiekvieną mūsų bendruomenės žmogų.
Nepamiršome Juozo Palionio nuolatos, pastoviai dovanoto dėmesio, o mirtis neišplėšė iš gyvenimo svarbiausio dalyko – atminties. Ji gyva. Ji eina drauge su „Bočių“ bendruomenės veikla ir sukasi metų rato laiko ritmu. Prisiminimais, kūrybos posmais prisiglaudžiame prie kraštiečio, LR Seimo nario, Birštono garbės piliečio Juozo Palionio aplankydami jo kapą Nemajūnų kapinaitėse Vėlinių išvakarėse, mintimis susitinkame Advento skaitiniuose, Moters dienos šventėse braukiame džiaugsmo ašarą, prisimindami mums, moterims, skirtas labai jautrias Juozo Palionio eiles ir su meile įteiktus tulpių žiedus…”
Genovaitė Mačiūtė, Birštono viešosios bibliotekos bibliografė:
„2013-aisiais kurorto viešosios bibliotekos interneto svetainėje greta kitų žymių Birštono krašto žmonių Juozui Palioniui parengta virtuali lentyna, publikuojami jo eilėraščiai apie Birštoną. Tebūna tai pagarbos, atminimo ir dėkingumo ženklas šviesiam Nemuno krašto žmogui už išleistas knygas ir širdies šilumą, už nuolatinį rūpestį gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis, už mokėjimą nuoširdžiai pasidžiaugti kitų gyvenimais ir kitų darbais. Gražus tas žiūrėjimas su meile – į upę, į laiką, į tuos, kurie šalia.
Ir išėję, ir išėjusiųjų nepamiršę – visi sugrįžtame prie Nemuno.”
Tarptautinė Vaikų gynimo dienos, birželio 1-osios, šventė Birštono KLC. Seimo narys J.Palionis dovanoja vaikams knygas.
Juozas Palionis
Ruduo
Kasmet kartojasi ruduo, tik gyvenime jis būna vieną
kartą. Todėl apie tokį rudenį ir pakalbėti labai verta.
Visi nori, kad jis būtų su gražia “bobų” vasara,
vienok ne kiekvienam jis toks skirtas.
Tačiau kuo ilgesnis gyvenimo ruduo, tuo vėliau
ateina amžinoji žiema…
Kandidatuodamas į LR Seimą 2008-aisiais metais, Juozas Palionis pasižadėjo ir įsipareigojo:„Aš už valstybės rūpestį žmonėmis, aš už meilę gimtajam kraštui, jo gamtai, už padorumą, už santarvę. Kartu lengviau įveikti problemas, todėl esu už vienybę bei bendrus siekius. Įsitikinimų ir pasaulėžiūrų skirtumai neturi trukdyti dirbti, kurti, siekti pažangos vystant mūsų unikalaus krašto ūkį, ifrastruktūrą, atverti kuo didesnes galimybes turizmui, kuris atneštų naudą žmonėms. Tegul sklando pasaulyje geriausi Prienų sklandytuvai, nacionaliniu gėrimu tampa midaus nektarai, tegul būna žinomi Europoje mūsų medienos perdirbėjai, langų ir durų gamintojai, siuvėjos ir statybininkai, ūkininkai ir verslininkai, tegul visuose žemynuose garsėja mūsų medžio drožėjai, plinta jaunimo siekiai ir idėjos, kūrybos atradimai ir iniciatyvos.” Daugiau nei prieš dešimtmetį Juozo Palionio pastebėti bei pažymėti prioritetai aktualūs ir šiandien. Tegul tai bus testamentas ir priesakas dabarties ir ateities Nemuno žemės žmonėms.
Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo vardu
Valė Petkevičienė
