Praėjusių metų sausį paskelbiau žinią apie iš JAV Holokausto Memorialinio muziejaus gautą Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusio Prienų gyventojo KAZIO DANULEVIČIAUS bylą. Per tą laiką atsiliepė daug žmonių. Danulevičių ir Mieldažių pavardės Prienuose – gan dažnos, tačiau vis nebuvo visiškai patikimos informacijos. Prieš mėnesį sulaukiau žinutės: „Mano mama – iš tos giminės, paskambinkite jai, gali viską papasakoti“. Didžiai mano nuostabai, Kazio Danulevičiaus sesers Kastulės (Konstancijos) dukra Aldona Brudnienė gyvena gretimame name. Netrukus ir susitikome. Aldona atsinešė pluoštą nuotraukų ir dokumentų, įrodančių, kad ji tikrai yra Kazio giminaitė.
Kazio Danulevičiaus sesers Kastulės (Konstancijos) dukra Aldona Brudnienė
Pranas ir Marijona Danulevičiai su šešiais vaikais nuomavo „salkas“ (palėpėje įrengtą patalpą) Basanavičiaus g. 4 (šį namą praėjusiais metais nugriovė). Pranas, kol leido sveikata, dirbo B. Šakovo alaus bravore. Marijona skalbė turtingųjų prieniečių skalbinius, ravėjo daržus. Vertėsi sunkiai, bet nebadavo, kol į namus neatslinko mirtis. Apie 1930-1931 m. džiova pasiglemžė dar jauno vyro gyvybę ir Marijona liko našle su šešiais vaikais. Taip ir išsirikiavo Danulevičiai vienintelėje išlikusioje bendroje šeimos nuotraukoje prie tėvo karsto.
Šeima liko be maitintojo, o mama, taip pat sirgusi džiova, vis silpo. Surasta Prienų bažnyčios mirčių registrų knygoje Marijos Danulevičienės metrika patvirtino ponios Aldonos pasakojimą. Metrikoje rašoma: „1937 m. gegužės 2 d. Prienų mieste nuo plaučių džiovos mirė 41 m. Marija Danulevičienė, našlė, darbininkė. Paliko vaikus: Kazimierą 14 m., Antaną 12 m., Oną 19 m., Konstanciją 15 m., Juzefą 9 m. ir Elžbietą 7 m. Tėvai – mirę, pavardės nežinomos.“
Danulevičiai vienintelėje išlikusioje bendroje šeimos nuotraukoje prie tėvo karsto (iš kairės į dešinę): Kaziukas, Antanukas, Onutė, Kastulė, našlė Marijona su jauniausiąja Elziuka ant rankų ir languota skara apgaubta Juzytė ant tetos rankų.
Marijonai mirus, vaikai liko vieni. Kas tarnavo svetimuose namuose, kas perėmė mamos „daržus ir skalbinius“, o dvi mažiausios Elziuka ir Juzytė vis slapčia bėgo į netoli namų esančias kapines. Suklupusios prie mamos kapo viena kitą ragino: „Kask abiem rankelėm, taip greičiau mamytę atkasim…“
Marijonos Mieldažytės Danulevičienės mirties metrika Prienų bažnytinėje knygoje.
Kazio Danulevičiaus duomenys, parašas ir piršto antspaudas
Prasidėjo karas. Jaunus žmones vokiečiai rinko ir vežė į Kauną priverstiniams darbams. Kazys jau buvo vedęs Mariją Karmazaitę, tačiau tas jo neišgelbėjo. Aldona prisimena mamos pasakojimą, jog jos, seserys ir Kazio žmona, pakaitomis nešdavo Kaziui maisto. Eidavusios per kažkokį miškelį ir jame susitikdavo su Kaziu. Tada dar darbininkams buvo leidžiama trumpam pasišalinti iš stovyklos. Sklandė kalbos, kad tuos, kurie kasa tranšėjas, vokiečiai ten pat ir sušaudo. Gal tai buvo nugirsti atvejai apie žydų sušaudymą, tačiau artimieji vis labiau ėmė Kazį įkalbinėti bėgti ir pasislėpti. Vieną dieną į įprastą vietą miškelyje atėjusios seserys su lauknešėliu Kazio nerado. Baigėsi karas, o iš Kazio šeima nesulaukė jokios žinutės. Taip ir gyveno su mintimi, kad jų brolis sušaudytas Kaune, o Prienuose gyvanašlę Mariją pikti liežuviai plakė, kad Kazys pabėgęs nuo savo jaunos žmonos… Nežinios ir vargo palaužta, Marija Karmazaitė-Danulevičienė mirė gana jauna.
Prireikė net 79 metų, kol Kazio Danulevičiaus giminės sužinojo tikrąją jo dingimo priežastį.
Toliau pateikiu ištraukas iš gautų dokumentų.
„Kazys Danulevičius suimtas Kaune 1943 m. birželio 25 d. Sulaikymo priežastis – darbo praleidimas. 1944 m. sausio 8 d. pristatytas į Frankfurtą prie Oderio, iš kur išvežtas į Štuthofą“.
„DANULEVIČIUS KAZYS, kalinio Nr.29 916, gimęs 1922 08 13 Prienuose, Marijampolės apskr., gyvena Basanavičiaus g. 4, Prienuose, profesija – darbininkas, tautybė – lietuvis. Tėvai: tėvas Pranas – miręs, motina Marijona, gimusi Mieldažytė – mirusi. Žmona Marija, gimusi Karmazaitė. Išsilavinimas – liaudies. Ūgis – 1,65 cm, nosis – normali, plaukai – šviesūs, burna – maža, barzdos nėra, veidas – ovalus, akys – mėlynos, sudėjimas – liesas, ausys – normalios, dantys – geri. Ligų ar lūžių nėra, išskirtinių požymių nėra.
Sulaikytas 1943 06 25 Kaune, pristatytas (į koncentracijos stovyklą – aut. past.) 1944 01 08. Buvimo vieta – Frankfurtas prie Oderio. Pagrindas suimti – darbo praleidimas. Už kriminalus nebaustas, už politiką nebaustas.
Jei aš nesąžiningai nurodžiau ir jei dokumentai suklastoti, tai už tai aš galiu būti nubaustas. Kazio Danulevičiaus parašas ir piršto atspaudas.“
Duomenys apie K. Danulevičiaus žmoną:
- a) Marija, gim. Karmazaitė, gyvena Prienuose, Lietuvoje, Basanavičiaus g. 4; b) vaikų neturi; c) kitų pragyvenimo šaltinių (pašalpų, pensijų) neturi; d) kas ir kur garantuoja nelaimės atveju padengimą (gydymo – aut. past.): Ligonių kasa Marijampolėje; e) kur dirba mažiausiai pusę metų: 1-ius metus žemės ūkyje Prienuose.
Namas Basanavičiaus g. 4, kuriame gyveno Danulevičiai
Naciai naudojo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius priverstiniams darbams. Kaliniai dirbo vietinėse plytinėse, privačiose pramonės įmonėse, žemės ūkyje. 1944 m. prievartinius darbus atliekančių kalinių jėga tapo labai svarbi ginklavimosi pramonei, Focke-Wulfaircraft gamykla buvo pastatyta Štuthofo koncentracijos stovyklos teritorijoje.
„Kaunas, 1944 m. liepos 4 d., Apsaugos policijos komendantas, Lietuva. Koncentracijos stovyklai Štuthofe. Įsakas Nr. 44379. Darbo tarnybai dėl lietuviškos darbo jėgos Reichui: Reicho saugumo policija prieš Petrą Lekecką ir kitus 112 kalinių, <…>, kurie buvo pasiųsti į stovyklą 1943 m. gruodį. Siunčiami kalinių dokumentai apsvarstymui.“
(Paskelbus šį dokumentą Facebook’e, su manimi susisiekė paminėto Petro Lekecko giminaitė. Jis gimė 1919 m. Šilavote. Apie Lekecką ir kitus prieniečius, išvežtus į Štuthofo koncentracijos stovyklą – kituose rašiniuose).
„Valstybės policijos tarnybai, Berlynas, 1943 m. gruodžio 22 d. Nuorašas. Aš susitariau, kad į koncentracijos stovyklą Ravensbruke bus pasiųsta dar 143 vyrai ir 8 moterys. Aš prašau užtikrinti transportą ir saugų (kalinių – aut. past.) pervežimą į stovyklą. Taip pat užpildyti kiekvieno kalinio asmeninį formuliarą. Kanceliarijos tarnyba.“
„Frankfurtas ant Oderio, 1944 m. sausio 4 d. Nuorašas. Dėl lietuviškos darbo jėgos transportavimo nuo Frankfurto į Štuthofo ir Dancingo stovyklas. Reikia pasitikti 1944 sausio 7 d., 22:08 val. stotyje ir pervežti į Štuthofą. 1943 12 22 įsakymu stovyklos vadovas turi užtikrinti transportavimą ir saugumą. Frankfurto ant Oderio kriminalinė tarnyba.“
Atkreipkite dėmesį į vokiečių punktualumą net karo sąlygomis. Traukinio atvykimas iš Kauno į Frankfurto geležinkelio stotį nurodytas minutės tikslumu 22:08 val. Atkreipiau dėmesį ir dar į vieną aplinkybę – visuose dokumentuose papildomai skliausteliuose nurodoma kalinio tautybė (lietuvis). Matyt, tai kažkiek palengvino kalinio dalią.
„Štuthofas, 1944 06 13, Komendantūrai. Saugomas kalinys (lietuvis) Danulevičius Kazys Nr.29 916, gimęs 1922 08 13, dirbdamas brigadoje su kitais kaliniais, darbo metu 1944 06 13 patyrė nelaimę. Buvo nugabentas į kalinių ligoninę. Nelaimę matė: Wronski Johann (kalinio Nr.) 21 893, Smigiel Stanislaw 25 144. Pranešimas politinių kalinių stovyklos skyriaus gydytojui.“
BYLOS NAGRINĖJIMAS, 1944 06 15, Štuthofas. Kalinys lietuvis Kazys Danulevičius Nr. 29 916, paaiškino, kaip įvyko nelaimė: „Aš dirbau planuotą darbą ypatingame lageryje. 1944 m. birželio 12 d. aš stovėjau ant vagonėlio prisirišęs su virve ir turėjau jį stumti, kai staiga virvė įsitempė ir aš pakilau į orą, negalėdamas kojomis pasiekti vagonėlio. Ant vagonėlio buvome 6 vyrai. Vagonėlis pradėjo svyruoti, nušoko nuo bėgių ir apvirto. Aš buvau priekyje vagonėlio, nukritau žemyn galva, trumpam praradau sąmonę, o vagonėlis užkrito ant manęs. Aš patyriau dešinės šlaunies ir dešinės krūtinės ląstos sužalojimus. Aš manau, kad nelaimė įvyko dėl mano neatidumo, kai aš norėjau vagonėlį apversti ir pastatyti teisingai.“
PRANEŠIMAS, Štuthofas, 1944 06 16. Nelaimės tyrimas parodė, kad avarija įvyko dėl Danulevičiaus neatidumo ir neatsargumo. Kitų kaltininkų nėra. Liudininkai: Johan Wronski Nr. 21 893 ir Stanislaw Smiegiel Nr. 25 144. Politinių kalinių apsaugos vadas SS—Hauptsturmfuhrer (parašas) (visos koncentracijos stovyklos pareigūnų pavardės užtušuotos – aut. past.)
Kitas dokumentas byloja apie tai, kad Kazys Danulevičius ligoninėje praleido net 40 dienų. Matyt, kad jo sužalojimai buvo daug rimtesni, nei rašoma ataskaitoje. Stovyklos gydytojas SS-Hauptsturmfuhrer pateikia pažymą: „1944 m. birželio 15 d. lietuvis Kazys Danulevičius, ypatingosios Štuthofo stovyklos kalinys, buvo konsultuotas dėl sužeidimų nelaimės metu.
Išvada: 1944 m. liepos 23
- Bendras krūtinės sumušimas. Šonkaulių ir kitų lūžių neaptikta. Sveikas. Paleistas atgal į stovyklą.
- Štuthofas, 1944 m. liepos 24 d
- Policijos persekiojimų nebus.
Gydytojo parašas.“
Tai paskutinis įrašas K. Danulevičiaus byloje. Deja, tolesnį jo likimą gaubia nežinia. Ar Kazys išgyveno baisiąją kalinių evakuaciją? Kaip ji vyko, informaciją surinkau iš įvairių internetinių šaltinių.
Kalinių evakuacija iš Štuthofo koncentracijos stovyklos šiaurės Lenkijoje prasidėjo 1945 m. sausio 25 d. Prasidėjus evakuacijai Štuthofo stovyklų sistemoje buvo beveik 50 000 kalinių. Pirmieji 5000 kalinių buvo nuvaryti iki Baltijos jūros kranto, suvaryti į vandenį ir sušaudyti iš kulkosvaidžio. Likę buvo marširuoti į Lauenburg miestą rytų Vokietijoje. Sovietų kariams užkirtus kelią, vokiečiai kalinių koloną apsuko ir, spaudžiant speigui, šaltį, badą ir mušimus išgyvenusius kalinius parvarė atgal į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Žygiuodami didelius atstumus tūkstančiai kalinių pakeliui mirė. 1945 m. balandžio mėn. dar kartą šimtai kalinių buvo suvaryti į jūrą ir sušaudyti, o likę buvo evakuoti Baltijos jūros keliu. Apie 4000 kalinių buvo pasodinti į mažą laivą ir išsiųsti į Vokietiją. Viena barža, pilna kalinių, 1945 m. gegužės mėnesį buvo išmesta ant kranto Klintholm Havn Danijoje. Iš joje buvusių 370 kalinių net 351 buvo išgelbėti. Vėliau jiems buvo leista apsigyventi vienoje iš neutralių šalių. Sovietų pajėgoms 1945 m. gegužės 9 d. išlaisvinus Štuthofo koncentracijos stovyklą, joje buvo surasti tik apie 100 kalinių, kurie kažkokiu būdu per galutinę evakuaciją sugebėjo pasislėpti (būtent 1945 m. pavasarį iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sovietinė armija išlaisvino Balį Sruogą). Buvo apskaičiuota, kad iš 50 000 kalinių kas antras mirė per Štuthofo koncentracijos stovyklos padalinių evakuaciją.
Stropiai pildę kalinių dokumentus, prasidėjus evakuacijai, popieriams vokiečiai nebeturėjo laiko, tad evakuotųjų sąrašai neišliko. Laimei, vokiečiams neužteko laiko ir Štuthofo stovyklos archyvo sunaikinimui.
Už dokumentų vertimą iš vokiečių kalbos dėkoju mokytojai Tatjanai Mačiulienei.
Janina Leonavičienė
