Ir vėl birželio vidurys. Pats džiaugsmas, kad vasara jau prasidėjo, kad jau kvepia pirmosios žemuogės, o pradalgiuose džiūsta šienas. Taip buvo pernai, prieš dvejus, dešimt metų. Taip buvo ir lemtingaisiais 1940-aisiais ir 1941-aisiais. Tik tuo metu ne džiaugsmas, o baimė, nerimas, skausmas klajojo Lietuvos kaimuose, pasiruošusiuose šienapjūtei. Gėdinga ir siaubinga mūsų tautai tapo okupacija, raudonųjų kaimynų suraizgyto melo kilpose. Nepakako grobikams žemės, jiems reikėjo ir žmonių sielų. Kas jų neatidavė – keliavo į pragaro kančias, į tremtį.
Kasmet, birželio 14 ir 15 dienomis, atveriame vis tebekraujuojančią žaizdą tautos atmintyje.
„Mes tą išgyvenome, kad šiandien prisimintume. Mums šį likimą skyrė Dievas, kad dar kartą išbandytų dvasios ir kūno stiprybę“, – minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti, Stakliškėse kalbėjo Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė. Lietumi grūmojančią birželio 13-ąją prie paminklo miestelio parke susirinko negausus būrelis vietos šviesuomenės, prie jų prisijungė ir svečiai iš Višakio Rūdos kultūros namų, atvykę pasidairyti į mūsų kraštą. Vos spėję sugiedoti himną, minėjimo dalyviai turėjo sprukti į seniūnijos administracijos pastato salę, nes būti lauke daugiau nebeleido smarki liūtis. Tačiau prie paminklo liko degti žvakelės, parimo žuvusiųjų atminimui skirtos gėlės. Tarsi ašaros lietaus lašai apkrito ir mėlynas rugiagėles mokyklos kieme, kurias šiai dienai atminti pagamino vaikai.
Už šiandieną, už tai, kad minime šias skaudžias tautai datas, sakė Stakliškių seniūnijos seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė, iš visos širdies dėkojame tiems, kas pasipriešino okupantams, kas savo gyvybes aukojo laisvei. O lietuvių prisiminimus visada lydi daina – daug jų žinome iš to laikotarpio, kai Tėvynės žemę laistė partizanų kraujas. Kartu su svečiais iš Suvalkijos stakliškiečiai dainavo, dalijosi skaudžiais prisiminimais. Savo jausmus eilėmis išreiškė ir vaikai, kartu su meno vadove Akvile dar ir padainavę skambant kanklėms. Už langų griaudžiant perkūnijai ir teškiant lietui, jauku ir gera buvo susikibus rankomis dainuoti, ne gėda buvo ir ašarų – juk kiekvienas tądien turėjo ką prisiminti: ištremtus tėvus ar senelius, žuvusius brolius, seseris, artimuosius, pražudytus gyvenimus. Tačiau prisiminę ir apgailėję turime nubraukti ašaras ir daryti tai, dėl ko buvo kovojama – gyventi, kurti ateitį sau ir savo vaikams ir stengtis, kad niekada nebepasikartotų tragedija, ištikusi Lietuvą prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius.
