Vilija Čiapaitė
Iš pirmo žvilgsnio Deltuvų šeima niekuo neišsiskiria iš kitų šeimų. Bet ne kiekvienoje šeimoje ir vyras, ir žmona yra apdovanoti aukščiausiais Prienų rajono savivaldybės apdovanojimais – „Dėkingumo“ nominacijomis. Taigi pakalbinau Audronį ir Aušrą Deltuvas.
Pirmasis šiuose namuose „Dėkingumo“ apdovanojimas atsirado už nuopelnus sporto srityje 2007 m. Jį pelnė Audronis Deltuva, kuris yra Prienų KKSC treneris, OSK „Šilas“ prezidentas, Lietuvos OS rinktinės treneris. Dabar gi šiuose namuose apsigyveno ir antrasis „Dėkingumo“ apdovanojimas – Aušrai Deltuvienei (kultūra). Jos darbai eksponuojami respublikinėse ir tarptautinėse parodose (Lietuvos ambasadoje Varšuvoje; Latvijoje Talsi mieste surengtoje tarptautinėje parodoje, skirtoje šio miesto 777 metų jubiliejui; tame pačiame mieste tarptautiniame degančių skulptūrų konkurse, skirtame šio miesto 780 metų jubiliejui; Alytuje vykusioje Prienų krašto meno kūrėjų parodoje „Nemuno vingis“). Dailininkė yra surengusi daug savo darbų parodų Kaune, Birštone, Alytuje ir kt. Jau 18 metų dalyvauja kasmetinėse Prienų krašto meno kūrėjų darbų parodose, skirtose Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Aušra Deltuvienė kuria darbus, skirtus savivaldybės, kultūros ir sporto centro organizuojamiems renginiams („Revuona“, „Teka teka Nemunėlis“, „Varinės triūbos“, „Proxima“ ir kt.) bei nominacijoms (Metų mokytojo, Metų vadovo ir kt.). Dailininkės sukurti suvenyrai reprezentuoja Prienų rajono savivaldybę įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienio šalyse.
Bet norisi pasidžiaugti sėkme ir Arno, kurio Lietuvos mokinių olimpinio festivalio konkursui „Piešiame sportą“ pateiktas piešinys taip pat buvo aukštai įvertintas, o balandžio mėnesį plakatų konkurse jo originalus plakatas vėl pateko tarp geriausiųjų. Bet Arnas dar ir puikus sportininkas. Čia turbūt jau kalba tėvelio genai: orientavimosi sportas taip pat jo arkliukas. Pamažu savo užsispyrimu siekia tikslo ir Pijus, kuris kol kas džiaugiasi mažesniais laimėjimais.
Kai Audronis gavo „Dėkingumo“ apdovanojimą, saviškiai buvo nustebinti ir kartu nudžiuginti. Tačiau kai apdovanojimas buvo įteiktas Aušrai, pirmiausiai pagalvojo, jog jis turėjo būti įteiktas kitam, labiau nusipelniusiam dailininkui ar skulptoriui. O šie metai Aušrai pilni ne tik darbų, bet ir išvykų. Jos kelionė su darbų paroda Lenkijoje paliko neišdildomą įspūdį. Prieš tai ji išsijuosusi dirbo. Tuomet jos mintys zujo apie nepakartojamų ir vienetinių darbų gamybą. Pasak jos, niekada parodose neeksponuoja tų pačių darbų. Jos darbai – visiškai skirtingi ir unikalūs. Taip ji išreiškia save. Vien tik į Lenkiją keliavę darbai buvo pripildyti meilės ir dvasinio polėkio. Bet pagaminti darbus parodai, tai dar nereiškia, kad jau viskas. Vien tik jų išeksponavimas atima nemažai jėgų, o kur dar parodos atidarymas… Visų dvasinių ir fizinių jėgų sudėjimas į viena taip pat meninis procesas. Aušra su entuziazmu pasakoja apie Varšuvą, aplankytas galerijas, parodas, bendravimą su menininkais.
Kelionė į Talsi vėl suteikė Aušros sielai dvasinio peno. Šį kartą teko gaminti skulptūras iš medžio ir šiaudų. Šiame mieste jai teko pabuvoti prieš trejus metus su paveikslų paroda, tad nuvykusi pamatė daug pažįstamų veidų, žmonės ją sveikino ir džiaugėsi jos atvykimu. Talsi mieste renkasi dailininkai iš 7 šalių, todėl ši degančių skulptūrų paroda ypač vertinama ir puoselėjama. Beveik tris dienas gaminamos skulptūros iš medžio karkaso aprišant šiaudais atima daug jėgų, tačiau reginys vakare, kuomet jos uždegamos, nuveja šalin vargą. Pasak Aušros, tai buvo ugnies ir vandens fiesta, nes sutemus vandens fontanai, nuspalvinti įvairiomis spalvomis, tarsi įžiebė kiekvienos šalies degančių skulptūrų grožį. Susižavėjimo sulaukė deganti Lietuvos dailininkų 6 metrų skulptūra, pavadinta „Lietuviškas sodas“. Be to, kuomet pusantros valandos švytėjo „Lietuviškas sodas“, skambėjo muzika ir buvo pristatoma šalis bei jai atstovaujantys dailininkai. Malonu, kad tarp trijų dailininkų, atstovaujančių Lietuvai, buvo ir išlaužiškiai Ačai.
Visų kelionių ir parodų nesuminėsi, o dar ji gamina Prienuose vykstantiems renginiams suvenyrus. Juk tai taip pat labai atsakingas kūrybinis darbas, nes kiekvienas renginys sukviečia kolektyvus ne tik iš rajono, bet ir iš visos Lietuvos.
Aušra dirba dailės mokytoja. Ar ją mėgsta mokiniai? Atsakymas vienas: vaikai su malonumu lanko dailės pamokas, o tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose jie skina laurus. O kaip tie mokiniai, kuriems nelabai sekasi kūryba? Mokytoja labai subtiliai juos įtraukia į piešinių ar keramikos maratoną ir stengiasi, kad jų darbai džiugintų ne tik juos, bet ir artimuosius. Štai molinių katinų paroda, stebinusi ne vieną savivaldybėje apsilankiusįjį, o mokykloje rengiamos parodėlės džiugina ne tik mokinius, bet ir jų tėvelius, mokytojus. Tuomet vaikai pradeda jaustis reikšmingi ir į dailę nenumoja ranka. Šiuo metu vaikų darbų paroda stebina apsilankančius.
Aušros Deltuvienės jaukioje ir kišenę primenančioje meno Mekoje galima rasti įvairių darbų, laukiančių savo eilės parodoje ar renginyje. Jie visi gražiai susigyvena ir turi savo paslaptį, kurią žino tik dailininkė.
