Vilija Čiapaitė
Gruodžio 25 diena šiais metais tikrai nežadėjo sniego ar šalčio. Prikimšę pilvus vis tik nutarėme pasivaikščioti po Birštoną, alsuojantį ramybe, kuri traukte traukė pasižvalgyti.
Automobiliu privažiavome prie TIC (Turizmo informacijos centras) pastato. Pirmajame aukšte lankytojų laukė jo darbuotojas Juozas Aleksandravičius. Birštoną ir jo prieigas jis žino kaip savo rankos penkis pirštus. Malonus apsikabinimas, pasisveikinimas. Pasakėme, jog atvykome pasivaikščioti. Jis pasiūlė, kur galime apsilankyti, ir informavo, kur uždarytos patalpos, kur galime pasižvalgyti. Labai miela ir kartu reikalinga informacija. Vos tik baigėme kalbėti, į patalpą atėjo dar vienas klientas, o automobilį statė jau kiti. Vis tik patraukėme prie ramybe alsuojančių Birštono kamerinių aplinkų…
Patraukėme prie Baltosios vilos, kuri it Snieguolė bolavo baltumu, netoliese ramybę skleidė Birutės vila, kurios vidų pamatėme tik pro langus, tuomet patraukėme prie Kneipo sodelio. Čia viskas atrodė kaip sustabdyta akimirka ir tarsi pasakoje, kurioje princas pabučiavęs princesę atgaivina viską, kai atšyla oras ir sužaliuoja gamta.
Paėjėjome prie „Tulpės” sanatorijos. Čia upelyje banginukas „nesispjaudydamas” vandeniu ramiai sau „plaukė”. Nuo Nemuno dvelkė drėgme, o bažnyčios bokštai, įsmigę į virš Birštono, laikė pakibusius debesis. Tačiau bokštai niekaip neatlaikė debesų spūsties, kurie tarsi praplyšo, paleisdami vandenį mums ant galvų. Nuskubėjom prie automobilio ir likusias grožybes stebėjome pro jo langą. Abi kurorto eglės, stulpų puošyba, aprimęs Druskupio bokštas, šviesomis spindinti sanatorija „Eglė”, ramybe ir subtilumu dvelkiantis „Versmės” sanatorijos kiemelis su užsnūdusiu fontanu…
Negerai gavosi, bet prieš gamtos kataklizmus nepapūsi. Matyt, Birštono dangus nenorėjo, kad kurortą stebėtume papilkavusį. Tačiau jis toks, kokį reikia mylėti tiek vasarą, tiek rudenį, tiek žiemą, tiek pavasariu pulsuojančiu atgimimu, trumpai tariant – jį mylėti reikia visais metų laikais.
