Rimantas Greičius
Praėjusią vasarą šių eilučių autoriui pavyko išleisti prisiminimų ir apmąstymų knygą „Man nereikia likimo kito“. Prisipažinsiu: ilgai galvojau, ar verta ją rašyti, nes šiuo metu kas tik jų nerašo. Išleisti nutariau nedideliu, tik 150 egz. tiražu. Nustebau: tiražas labai greitai ištirpo, o skaitytojai vis skambino, laiškus rašė, net ragino rašyti dar. O kai kurie atsiuntė savo knygeles – eilėraščių, prisiminimų, prašė jas įvertinti.
Ir štai, vis dar sulaukdamas skambučių-prašymų išsiųsti knygą, nutariau pakartotinai ją išleisti – ir jau žymiai didesniu tiražu. Žinoma, šį tą pakeitus, pataisius.
Apie ką knyga? Apie daug ką. Ir apie tai, kaip berniukas vargo, brendo Sibiro tremtyje, ir apie jo, jau vyro, mokytojavimo metus, darbą spaudoje. Tai jokiu būdu ne vieno konkretaus žmogaus likimas, tai įvairios, ir liūdnos, ir juokingos, gyvenimiškos situacijos, tai susitikimai su įdomiais žmonėmis, vaikščiojimas peilio ašmenimis, kai vardan tiesos buvo bandyta susikauti su galingesniais. Tai ir kai kam nepageidautini įsibrovimai į teisėsaugininkų, dažnai tampančių melosaugininkais, daržus. Ir, žinoma, aštrokas, kritinis požiūris į šių dienų realybes. O jos labai skiriasi nuo teiginių, kuriuos eiliniam Lietuvos gyventojui štai jau du dešimtmečius įkyriai bruka besikeičiantys, bet vis ta pačia dūdele grojantys politikai.
Negaliu pamiršti vieno skambučio, kurio sulaukiau vos žiemai prasidėjus. Knygos prašė iš Šiaulių skambinęs žmogus, o į mano klausimą, kodėl jam jos reikia, atsakė: „Esu kunigas. Įgriso aplink vyriaujantis melas. Tikiuosi jūsų knygoje rasti tiesą“. Nežinau, gal jis nusivylė ir mano knyga, gal ieškomos tiesos joje nesurado, bet man malonu buvo išgirsti, kad ir šio luomo atstovui nusibodo ta dainelė, kurią pastoviai traukia šiltose kėdėse sėdintys, save neklystančiais matantys, bet nenorintys matyti, kad iš Lietuvos būriais bėga viskuo nusivylę tautiečiai.
O būsimam savo skaitytojui aš visada sakau: jeigu Tu vis dar nepabudai ir meldiesi tiems Vytautams, Gediminams ir kitiems mini kunigaikštukams, kurie, vedę tautą nepriklausomybėn, ją skurdindami, susikrovė sau turtus, – Tu esi ne mano skaitytojas. Mano skaitytojas – mąstantis.
Savo būsimą skaitytoją ir bičiulį kviečiu apsilankyti mūsų redakcijoje bet kurią darbo dieną ir įsigyti ką tik iš spaustuvės parvežtą knygą.
