Vilija Čiapaitė
Jau beveik metus „gaudžiau“ Marių Jančiauską, kad pakalbinčiau ir sužinočiau, koks jausmas laikyti vairą, kai visus garsus užgožia bagio garsas, kai gyslomis teka adrenalinas, o burnoje jaučiamas žemės skonis.
Nuklydus į pradžių pradžią
Marius atviravo, jog tai – tarsi vairo perėmimas iš tėtės Arūno, kuris ne vienus metus buvo bagininkas. Kiek prisimena, visuomet garaže makalavosi su tėčiu, paduodavo tai raktą, tai varžtą. Jau tada kartu vykdavo į varžybas. Begalinis noras, o į klausimą, kada jis galėsiąs sėstis už vairo, gaudavo atsakymą, kuris buvo paremtas pagalvės ir kojų ilgiu.
Pasakodamas apie tėtės bagį, Marius puikiai prisiminė jo variklį: „Pirmasis bagio variklis buvo ZAZ („Zaporožec“), o vėliau LADA („Žiguliukų“)“. Be abejo, pirmųjų tėtės bagių rėmai buvo gaminami čia pat garaže, o paskui jau buvo įsigyjami profesionalesni. Mariui vien tik stebint nuo kalnelio tėtės ir kitų važiavimus užvirdavo kraujas, tačiau ta pagalvė vis nuslysdavo toliau, kol sulaukė 17 metų. Beje, ir močiutė, jausdama anūko pomėgį, stengėsi drausti vykti į varžybas. Tačiau, ar tai padėjo? Ne, galbūt dar labiau skatino. Juk uždraustas vaisius visada gardus!
Ūgtelėjus Mariui, tėtis turėjo atsisakyti mėgstamo sporto, nes taip jau gyvenimas pakoregavo, jog reikėjo save ir pomėgius palikti antrame plane, nes šeimyninės aplinkybės buvo gana rūsčios.
Nors ir nedidukas, tačiau Marius dažnai, sėdėdamas tėčiui ant kelių, kartu vairuodavo, tad to pojūčio nepamirš niekada!
Pirmosios adrenalino dozės
17 metų Marius jau buvo puikiai įvaldęs bagį, startuodavo varžybose. Be abejo, dar reikėjo ne tik daug įgūdžių, bet ir patarimų. Tai jam duodavo tėtis, kuris turėjo patirties ir negailėjo jos duoti sūnui. Taigi gaudavo ne tik patarimų, bet ir techniko-mechaniko pagalbą. Tad tėtis buvo ne tik treneris, bet ir mechanikas, kuris iki šiol dar dega aistra bagiams.
Brangi sporto šaka nuginė užsienin
Kadangi Marius jau turėjo savo vietą tarp bagininkų ir jaunatviško užsispyrimo turėti dar geresnį automobiliuką, sulaukęs 24 metų nutarė vykti į užsienį užsidirbti. Juk ne paslaptis – tai gana brangus „malonumas“, kuriam kaskart reikia finansų. Vykdamas užsidirbti jis net negalvojo, kad užsibus ilgiau, tačiau, kaip sakoma, norėjo geriau, bet išėjo kaip visada – užsiliko.
Dirbdamas užsienyje atrado ir savo antrąją puselę – Virginiją. Bendras gyvenimas ir Jokūbo atėjimas į šį pasaulį pakoregavo gyvenimo planus.
Ūgtelėjus Jokūbui, Marius vėl pradėjo jausti adrenalino skonio stygių. Jausdamas Virginijos pritarimą, parvykdamas į Prienus dažniau pradėjo užsukinėti į dirbtuves, kur laukė jau atsinaujinęs bagis. Laikas ir naujos technologijos, tačiau Marius liko toks pats adrenalino ir žemės pojūčių fanas. Jau pernai vėl sėdo už atsinaujinusio bagio su Suzuki varikliu, kurio svoris taip pat turi didelės reikšmės. Tai dar ne viskas, turi įtakos ir techninės savybės, balansas, todėl automobilis tampa ne tik vikresnis, bet ir greitesnis. Beje, bagis, kuriuo važinėja Marius, kaip visada, turi ir gerbėjų. Pasak jo, „mano patys didžiausi sirgaliai, tai tėtis Arūnas, žmona Virginija, sūnus Jokūbas, brolis Mantas bei dar daug draugų, artimųjų ir giminių“.
Sugrįžimas į trasą
Prieš metus Marius neatsilaikė. Vis tik adrenalino skonis ir dirbtuvėse paruoštas varžyboms bagis laukė starto. Net miegant jau pradėjo lankyti sapnai apie varžybas!
Ir štai, po 16 metų pertraukos, kai Marius stojo starto tiesiojoje, net akys aptemo iš susijaudinimo, nes tai tarsi sugrįžimas į laikus, kai jo bagiukas taškė purvus, lenkė varžovus. „Tai jausmas, kurio žodžiais nenusakysi. Reikia pačiam tai pajusti!“, – sakė Marius, kurio gyveniman sugrįžo tai, kuo gyveno visą laiką, kiek save prisimena. Be abejo, tėtis, kurio pagalba ir dabar svarbi, visada dar negaili patarimų, padeda dirbtuvėse. Pasak pašnekovo, tėčio akys net žiba, kai sūnus dalyvauja varžybose, o tai didelė moralinė parama. Beje, žmona Virginija pritarė vyro pomėgiui. Pasak jos, „mes kiekvienas turime pomėgių ir neverta stabdyti ar bandyti tam sutrukdyti“.
Dėl saugumo netaupoma
Su Marium dar daug kalbėjome apie lenktynes, o paklaustas, ar tai saugu, jis nedvejodamas atsakė, kad dėl saugumo – netaupoma. Kiekvienoms varžyboms išleidžiama nemaža suma, o saugumo ypač žiūrima. Čia jau negailima geroms padangoms, šalmui ir kitiems būtiniems dalykams, reikalingiems varžybose.
O ko pats sau palinkėtų Marius? Ogi, kad kuo ilgiau būtų trasoje ir turėtų sveikatos! Juk tai svarbu, nes gyvenimas nenuspėjamas.
Beje, jis užsiminė, jog po keleto savaičių, jei karantinas ir Covid-19 nesutrukdys, būtinai dalyvaus bagių varžybose Marijampolėje. Vadinasi, prieniškis Marius Jančiauskas parskris į gimtuosius Prienus ir su savo bagiu vėl rungsis trasoje su kitais adrenalino fanais, kuriems tai – gyvenimo būdas.
