Vilija Čiapaitė
Mokytojas visada buvo kaimo, miesto, miestelio šviesulys, dalinantis mokslo, žinių, gyvenimiškų patirčių kraičius. Visuomet pagarba mokytojui, gydytojui, kunigui buvo skiepijama nuo pat mažens. Dažnai nesusivokiame, jog tuo, kuo esame, ko išmokome, turime būti dėkingi mokytojui. Įžvalgi jo akis visuomet pastebi mūsų trūkumus, tačiau tyliai, be diskusijų, mus bando pakreipti reikiama kryptimi. Šiandien tu žmogus, mokantis rašyti, skaičiuoti, žinantis istorijos, geografijos pagrindus. Rodos, tai pats pasiėmei iš gyvenimo, pats išmokai, tačiau pasirausus po vaikystės prisiminimus pradedi suvokti, kad visus pamatus davė mokytojai, kurie pamokų metu gal griežtai, gal sumaniai, o gal motiniškai kantriai mokė gyvenimiškų pagrindų. Be abejo, prie to prisidėjo ir tėvai, tačiau pamokos mokykloje visuomet svarbios. Buvo visko, mes buvome neklaužados, kvatokliai, išdaigininkai, o dabar suaugę, savo vaikų tėvai.
O gal reikėtų tos pagarbos mokyti ir savo atžalas? Pamenu, kai pasakiau mamai, kad viena mokytoja tokia ir anokia, mane neteisingai įvertino ir paliko po pamokų. Tada gavau pylos ir mama sakė, kad mokytojas visada teisus ir aš dar per maža, kad teisčiau jo veiksmus. Nuo tada pradėjau suvokti, kad ji teisi, kad jei man atrodydavo, jog mokytojas mano atžvilgiu suklydo, bandydavau pertraukų metu pasikalbėti. Visko buvo, bet beveik visi mokytojai manęs išklausydavo, patardavo. Dabar tegaliu pasakyti, jog taip jie mane mokė gyvenimiškų patirčių, už ką esu jiems dėkinga.
Tačiau ne apie praeitį kalbėti susiruošiau, o apie mokytojus, kurie dabar mūsų vaikams, vaikaičiams dalina mokslo ir gyvenimiškų patirčių nematomas skrynias. Jų dėka dabar mokiniai skinasi kelią į tolimesnius gyvenimo labirintus, į mokslo ir žinių tvirtoves.
Jų dėka mes esame tuo, kuo esame. Gyvenimiška grandinėlė nenutrūksta, nes mokytojas yra žmogus, kuriam turime nulenkti galvas už tai, ko pasiekėme.
Mokytojai – tai tarsi antri tėvai. Kuomet jie dirba ar darbuojasi namuose, laukuose, vaikus patiki mokytojams, nes žino, kad jie patikimose rankose, kad jei kuriam suskaus, pravirks – mokytojo ranka paglostys, nuramins, nuves pas mediką ir praneš tėveliams. Taigi, drąsiai galiu pasakyti, kad mokytojų – tėvų dėka pasaulis ir laikosi, nes be mokslo ir žinių mes būtume niekas. Tai ne saldžialiežuviavimas, o tiesa, kurios daugelis net nesuvokia.
O pabaigai tenoriu pasakyti:
„Dėkojam, Mokytojau, tau
Už Tavo didžią širdį.
Nieks neišmokys mūs geriau
Gyventi ir išlikti”.
