Matiešionių kaimas, prigludęs prie Nemuno vingio, žavi ne vieno sielą.
Čia pabuvus pasijunti toks lengvas, toks išsivalęs… Mintis veja mintį, dvasiškai pasijunti toks ramus. Gal šnarantys ir saulės nubalinti laukai, gal pievos, nusagstytos laukinių gėlių puokštėmis, gal kloniai ir kalneliai, kviečiantys pavaikščioti, pasižvalgyti po gamtos grožybes, o gal miško ošimas, tarsi norintis pasikalbėti, pasidžiaugti ar papasakoti tai, kas slapta, nustumta į paslapčių labirintus… Nejučiomis pasijunti mažyte gamtos dalimi, norinčia kurti, dainuoti, svajoti.
Jo pasėta sėkla tarsi išaugo ir vis dar auga, žydi, brandina sėklas ir vėl auga… Taip ir turi būti, nes lietuvių kalba tokia turtinga, tokia išraiškinga, tokia miela! Meilė jai, kaip ir gamtai, supo, „suviliojo“ J. Kazlauską ir buvo kartu. Jo palikimas – meilės apžavai kalbai, kad mes, kaip ir jis, mylėtume ją…
Sodyba kasmet mus pasitinka gražėjanti ir stebindama vis naujomis ir gražiomis idėjomis, kurių šeimininkai Virginijus ir Birutė semiasi iš gamtos. Šulinys, apjuostas ką tik iš akmenų suklotu bruku, čia pat stovintys trys vėliavų pakėlimo stulpai, ant kurių rugpjūčio pirmąją suplevėsavo Birštono savivaldybės, Lietuvos valstybinė ir istorinė vėliavos.
Pakelti jas buvo pakviesti garbūs svečiai ir patys šeimininkai. Dainuojant J. Kazlausko dainą „Upės plauks į melsvą tolį“, tapusią šios sodybos himnu, tingaus vėjo plaikstomos suplevėsavo vėliavos. Tai buvo tarsi renginio atidarymo ir kalbininko, profesoriaus J. Kazlausko pagerbimo ceremonijos pradžia.
Kad mumyse būtų gyvas J. Kazlauskas, Seimo narys Andrius Palionis nutarė, jog būtina kasmet rugpjūčio 1 dieną, kalbininko gimtadienį, rengti patriotinės dainos pavakarį „Myliu gimtinę“. Šis užmojis, kaip ir Ąžuolų alėja, spėjo prigyti ir tapo tradicija. Taigi šiais, 2014-aisiais Šeimos metais, kaip tradicijos tęsimo dieną, šeimos, svečiai, kaimynai, draugai buvo sukviesti į J. Kazlausko tėviškę dainai, neatsiejamai lietuviškos kalbos dalelei.
Šį kartą su dainomis atvyko tėvai, vaikai, anūkai, vyrai ir žmonos, broliai, ir seserys. Jie savo balsais tarsi prišaukė gerves, kurios yra šios sodybos simbolis. Jos keletą kartų praskrido virš susirinkusiųjų ir rodės, kad savo buvimu pagerbė kalbininką profesorių J. Kazlauską.
Eiles keitė dainos, kurioms pritarė kanklės, pravirkdytas smuikas, armonika. Muzika sklandė tarp kalvelių, klonių, o dainų atgarsiai, atsimušę į medžių sieną, sugrįždavo ir buvo it tylus aidas istorijai, kuri vis dar gula į nematomą atsiminimų knygą.
Po dainų pavakario visi buvo apdalinti padėkomis ir juodosios keramikos taurėmis. Dovanas įteikė Seimo narys A. Palionis ir šios sodybos šeimininkas, kalbininko sūnėnas Virginijus Kazlauskas.
Jos buvo įteiktos Reginai ir Vaclovui Eidukevičiams iš Pakuonio, Vilmos Pučkienės šeimai iš Veiverių, Vervečkų šeimai – Akvilei, Virginijai, Adomui ir Juliui iš Alytaus rajono Eičiūnų kaimo, Jurgitos ir Felikso bei dukterų Austėjos ir Adrijos Suchockų šeimai iš Birštono, Danguolės, Vyto ir Giedrės Kederių šeimai iš Birštono vienkiemio, Dalios ir Vytauto Trakymų šeimai iš Šilavoto, penkių šeimų liaudiškos muzikos ansambliui iš Alytaus „Smiltelė“.
Suvenyrai buvo įteikti Aldonai Kazlauskienei – profesoriaus J. Kazlausko žmonai, Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei, J. Kazlausko atminimo puoselėtojai miškininkei Teresei Murauskaitei, Prienų ir Birštono krašto istorijos įamžintojai, Prienų krašto muziejaus įkūrėjai Antaninai Aleknavičienei, knygos „Baltistikos Ąžuolas“ sudarytojai, laikraščio „Gyvenimas“ vyr. redaktorei Ramutei Šimukauskaitei, medžio drožėjui Algimantui Sakalauskui, Prienų VĮ miškų urėdijos urėdui Robertui Judickui. Knygos ir padėkos – Algiui Guobiui, Romui Aukščiūnui, Algiui Kederiui, Juozui Bendoraičiui, Birštono savivaldybės medžiotojų klubui „Lokupis“ ir jo vadovui Linui Kuzmickui, ūkininkams: Astai ir Valdui Mockevičiams, Magdalenai, Neringai ir Ovidijui Balčiūnams.
Nepamirštas buvo nei vienas. Pasak paties sodybos šeimininko Virginijaus: „Visiems didelis ačiū, nes prie sodybos gražinimo, priežiūros, ištiestos pagalbos rankos prisidėjo tokia gausa geros valios žmonių, kad man reikėtų juos minėti ilgai. Tad visiems nuoširdžiai tariu ačiū“.
O nuostabi iš medžio pagaminta gervių pora atrado savo šeimininkus – viena nuskrido į Seimo nario A. Palionio namus, o kita liko sodyboje. Plunksna, iškritusi iš gervės sparno atiteko renginio vedėjai Valei Petkevičienei, kuri ir be rašto moka teisingą žodį pasakyti.
Be abejo, daug pagelbėjo šiam renginiui ir J. Palionio labdaros ir paramos fondas (Edita Palionytė, Julija Palionienė), Seimo narys A. Palionis su žmona Kristina ir daug daug žmonių, kurie neskaičiuodami laiko, visada atsiliepdavo į kvietimą, kad tėviškė, kurioje gimė, augo, kurią mylėjo žmogus, visa siela buvo LIETUVOS Ąžuolas – Jonas Kazlauskas, gražėtų ir kviestų atvykti.
Ir, manau, nesuklysiu panaudodama kažkur rastas eilutes, kurios labai tiktų šio renginio pabaigai: „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną – kitam“.
Vilija Čiapaitė
Gerb.Vilija džiaugiamės Jūsų išreikštomis mintimis didelis,didelis ačiukas .
Jūs rašykite ,o mes skaitysime 🙂
Report