Ignas Kasperavičius
Karo Ukrainoje akivaizdoje vis dažniau kalbama apie pasiruošimą ginti savo Tėvynę. Spauda mirga gražiais pasisakymais, bet iš tikrųjų pasiruošimas nevyksta, o per daugiau nei 30 metų šiuo klausimu buvo padaryta daug žalos, ypač švietime.
Švietimo „statytojai“ pirmiausiai į šoną nustūmė fizinį pasiruošimą ir sportą. Šis dalykas tapo neprivalomu. Antra, iš mokyklų programų dingo karinis pasiruošimas. Visi sakė, jog mūsų jaunimas sąmoningas ir jis pats pasirinks jaunimo organizacijas, kurios vykdo pilietinį ugdymą. Taip neįvyko. Šaulių sąjungoje yra būreliai, bet jie apima mažą dalį jaunimo. Tiesa, pastaruoju metu bandoma didinti fizinio pasiruošimo pamokų skaičių, bet vėl į tai žiūrima nerimtai. Būtent dėl tokio požiūrio jaunimo fizinis pasiruošimas šlubuoja. O ką jau kalbėti apie karinį pasirengimą, reikalui esant, ginti Tėvynę.
Faktai rodo, kad įvairias sporto šakas pasirenka vis mažiau jaunimo. Tiesa, į sveikatinimo veiklą įsilieja vis daugiau vidutinio amžiaus žmonių, bet tik ne jaunuolių.
Ir priežastis viena. Valstybėje nėra aiškios pilietinio ugdymo politikos jaunimui. Organizacijų, kurios deklaruoja, jog užsiima jaunimo politika, nemažai, bet realus darbas nevyksta. Reikia pripažinti, jog aktyvių jaunuolių šalyje nemažai, bet tai tik keli procentai. Būtina peržiūrėti fizinio pasiruošimo programas ir padaryti jį privalomu.
Keičiantis situacijai Europoje atėjo laikas rimčiau žiūrėti ir į karinį jaunimo pasiruošimą.
Ir nereikia vėl kalbėti, reikia imti ir daryti.
Jau pmiršote, kad mokiniai du metus buvo išlaikyti ilgiausiai Europoje trukusiame nuotoliniame mokyme, faktiškai pasodinti ant ”skaitmeninės priklausomybės” adatos. Kiek atsirado nutukusių, sąnarių, stuburo ir regėjimo problemų turinčių vaikų. O dabar op – nauja mada. Fizinis ugdymas, karinis parengimas, tėvynės gynyba. Tiesiog kaip vėtrungė – kaip vėjas pučia, taip ir sukiojasi.
Report