•  

     

     

     

Vida Rušėnienė: „Kiekvienas augalėlis, kiekvienas darbas turi jausti meilę ir šilumą, sklindančią iš vidaus“

241753621_585300992599514_7858500664228680620_n (1)

Vilija Čiapaitė

Dar rudenėjant, visiškai atsitiktinai, nuvykusi į svečius Prienuose patekau į nedidelį, tačiau tikrų tikriausią vynuogyną. Uogų kekės žaižaravo saulėje, gerdamos saulės spindulių siunčiamus šviesos ir šilumos syvus. Tuomet šeimininkė neturėjo kada kalbėti, nes aibės darbų ginė vienas kitą. Pažadėjau aplankyti, kai aprims darbai.

Taigi lapkritis, kuomet lauko darbai baigti. Nukakau pas moterį, kuri ne tik augina vynuoges, bet ir nudirba daug įvairiausių darbų, kurie, tarsi dopingas, padeda gyventi su šypsena veide, o meilė veiklai ir noras save išbandyti įvairiose srityse kasdien suteikia malonumo. Tai prieniškė Vida Rušėnienė, kurią dvariukiečiai puikiai pažįsta, kaip darbščią ir naujovių ieškančią bei iš jų išspaudžiančią tai, kas kitiems atrodo kaip „misija neįmanoma“.

Vynuogės ir jų atsiradimas

Prieš 23 metus Paprienėje aplankiusi gerą pažįstamą Kučinskienę A., Vida su sūnumi Henriku susižavėjo vynuogėmis. Šeimininkės būta nesavanaudės. Ji pasiūlė prisiskinti ūglių ir paaiškino, kaip jų prisidauginti, kad turėtum atžalų. Sūnus parsinešęs namo susodino juos į vienkartinius indelius. Sodinukų buvo gana daug, tačiau jų priežiūra, meile ir prisijaukinimu užsiėmė Henrikas. Rytinė pusė, kasdienis laistymas davė savo rezultatų. Daugelis ūglių puikiai prigijo, išleido šakneles, o kitais metais buvo susodinti į dirvą.

 

Taip buvo pasodinti 32 vynuogių krūmeliai trijose eilėse. Sodinukai augo, tačiau vis reikalavo priežiūros. Tręšimas, žemės purenimas. Tuo užsiimdavo sūnus, ir štai, pirmasis derlius! Keletą metų uogų užaugdavo tik pavalgyti, tačiau tikėjimas, kad kitais metais derlius bus vis didesnis, kaip sakoma, „vežė“. Po dešimties metų uogų užderėjo daug, tačiau tuomet negailestingai praūžęs škvalas visus vynuogienojus sunaikino. Tačiau, matyt, vynuogės pamilo šiuos žmones. Jos iš šaknų atgijo ir vėl pradėjo vešėti. Ir štai, po beveik dešimties metų vėl aplipo mėlynomis kekėmis uogų. Iš pradžių buvo gaminamos sultys, tačiau, kaip Vida pastebėjo, daugelis giminaičių niekaip negalėjo priprasti prie sveikų, be visokių E, gėrimų. Jie su malonumu gerdavo parduotuvėse nusipirktų, tačiau, pasak jos, niekada nepriekaištavo dėl šios veiklos, nes tai buvo jų pasirinkimas.

Beje, prisimenu, kai vaikščiojau po Vidos vynuogyną, pasijutau it būčiau kokioje Prancūzijoje. Taigi tikėsite, ar ne, tačiau vynuogynas atrodė nuostabiai! Tuomet eidama eilėmis pastebėjau, jog ūgiai nuskabyti, palenkti, kad būtų patogu prižiūrėti, nuskinti derlių. Mano pašnekovė patvirtino, jog nors ir nedidelis vynuogynas, tačiau jam laiko reikia. Ūglius skina, kuomet mato, kur būsimi žiedynai, o paskui, kad uogų nedengtų pavėsis. Šalia mėlynuojantis levandų laukelis – dukros Emilijos hobis.

 

Ir štai prieš keletą metų Vida pabandė pasigaminti sau vyno. Tam ruošėsi, domėjosi, rinko medžiagą. Būdama reikli sau ir smalsi, puikiai įvaldė kompiuterio galimybes. Pirmasis vynas, nors jo buvo nedaug, gavosi stiprokas. Taip jį įvertino sūnus Henrikas, gyvenantis Prancūzijoje. Tad jai kilo idėja, kad reikia eksperimentuoti. Šiais metais daugelį procesų pakeitė, o netrukus bus degustuojamas šiemetis vynas!

IMG-5362

Kelias tautodailės link

Visiškai netikėtai išgirdau, jog Vida dar ir tautodailininkė. Jos pintų darbų galima rasti Prienų krašto muziejuje. O pynimu ji susidomėjo, kaip sako, „iš niekur“. Tiesiog mokėsi ir jai tai buvo nuostabus akibrokštas, kad ji gali pinti net iš šiaudų. Po to išmoko pinti ir iš vytelių.

IMG-5353

Daug darbų nukeliavo į muziejus, daug darbų ir dabar restauruoja. Beje, didelių įgūdžių reikalauja pats vytelių rinkimas, apdorojimas, mirkymas. Visuose darbuose gelbėjo vaikai Henrikas, Emilija ir Edgaras. Beje, vienas iš sūnų net pynė baldus! Taigi tapusi tautodailininke, ji nesidžiaugė tik šiaip sau, bet daug dirbo, daug pynė, pati darė atradimus ir tobulėjo!

Vaistažolių ir prieskonių darželis

Vida labai džiaugiasi, kad jos sklype puikiai sutaria ne tik vaistažolės, prieskoniai, bet ir dviejuose šiltnamiuose derančios daržovės. „Kas neauga – neauginu“, – priduria. O neauga morkos ir burokėliai. Tačiau čia gali skanauti gervuogių, aviečių, prisiraškyti galima šalavijų, čiobrelių, petražolių ir visko, ko reikia stalui ir vaistinėlei. Čia viskas auga apgaubta šeimininkės ir jos artimųjų gerumu.

Rūsyje puikuojasi daug konservuotų daržovių, vaisių. Jai malonu siųsti lauknešėlius sūnums, giminėms į užsienį ar gyvenantiems Lietuvoje. „Tokia jau mano mama, nieko nepamiršta, niekam nieko negaili“, – patikina Vidos dukra.

Mezgimas

Dabar Vida daug laiko praleidžia megzdama riešines. „Jūs net neįsivaizduojat, kokia būnu laiminga, kai pamatau jau numegztą riešinių porą!“, – neįtikėtinai nušvitusiu veidu pasakoja pašnekovė ir prideda: „Kiekvienas karoliukas turi patekti ten, kur reikia, kiekvieni siūlai taip pat suteikia mezginiui savotiško šarmelio!“ Pasak jos, dukros Emilijos pagalba beveik visi rankdarbiai iškeliauja į užsienį, nes ten praktiškos ir gražios riešinės labai paklausios. Mezgimas – tai priklausomybė, kurios metu Vida pailsi, atsipalaiduoja ir gyvena tik kūrimu.

Bitės moka baimę perskaityti per plaukus

Belaižydamos medų kalbą nukreipėme apie bites. Pasirodo, Vida turi dvi bičių šeimas. Pasak jos, ilgą laiką nesėkmingai bandė išsaugoti bičių spiečius. Kol išmoko, teko ne vieną kartą nusivilti, bet nenuleisti rankų vertė noras susikalbėti su šiomis darbštuolėmis. Dabar jau, turėdama du avilius, suvokė, kad bitės moka žmogaus baimę skaityti per plaukus. Kasmet ji jau turi savo medaus, žiemą apeina avilius, nes ir čia reikia įdėti sumanumo ir triūso. Bitės labai supratingos. Jei ruošiesi netoli pjauti žoliapjove, eini ratais ir garsiai sakai, kad patriukšmausi. Jos išgirsta ir tik tada negauni nei vieno „dūrio“, nes pasak pašnekovės, jos jau buvo įspėtos ir nekerštauja už triukšmą.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti