Vasario 16-osios keliu. Didžiosios krašto asmenybės 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijoje

1917 m Vilniaus konferencija

Nepaprastai reikšmingas ir svarbus etapas kelyje į Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą buvo 1917 m. lietuvių inteligentų suvažiavimas, vėliau įgavęs Vilniaus konferencijos pavadinimą.

1917 m. rugsėjo Vilniaus konferencijos sprendimai.

Vilniaus konferencijos istorinį virsmą sąlygojo lietuvių inteligentų diplomatinės pastangos, susitikimai su įtakingais asmenimis, prašymai Europoje ir Šiaurės Amerikoje 1916–1917 m. suteikti Lietuvai politinės autonomijos teises pagal istorinių aplinkybių galimybes Rusijos ar Vokietijos imperijų sudėtyje, taip pat organizuoti pinigines rinkliavas minėtuose kraštuose nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žmonėms.

1917 m. vasario pabaigoje Rusijoje įvyko revoliucija, nuvertusi patvaldystę. Lietuvos aktyviausi inteligentai pradėjo kelti tuometinei kaizerinei administracijai savivaldos reikalavimą (suprasdami, kad tas kelias ateityje atves į nepriklausomybę ir išsilaisvinimą tiek nuo Rusijos, tiek nuo Vokietijos – V. K.)

Trys – keturios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą aktyviai parėmė laikraščių puslapiuose lietuviška spauda, o iš sakyklų – aktyvūs lietuvių kunigai. 1917 m. vasarą buvo suorganizuotas lietuvių suvažiavimo organizacinis komitetas, kuris numatė rinkti delegatus. Tačiau dėl kaizerinės okupacijos ne visur demokratiški rinkimai buvo galimi ir leidžiami. Tad suvažiavimas daugiau vyko kaip kviestinis, nors jis tiksliai atspindėjo to meto lietuvių visuomenės socialinę padėtį ir profesijas. Suvokiant, kad prieš suvažiavimo dalyvius kaizeriniai okupantai gali panaudoti smurtą ir įkalinimą, delegatais į suvažiavimą buvo išrinkti ar parinkti aktyvūs patriotiški lietuviai, ir tik vyrai.

Kaizerines Vokietijos kariuomene

1917 m. rugsėjo 18 dieną į Vilnių, dabartinio Rusų dramos teatro pastatą Basanavičiaus gatvėje, atvyko 224 konferencijos delegatai iš visos Lietuvos. Konferencija vyko iki rugsėjo 23 dienos, dalyviai buvo pasidabinę raudonais ir žaliais kaspinėliais, sceną puošė vėliava su Vytimi, Aukštaitijos bei Žemaitijos herbai. Konferencijoje tarp delegatų – trečdalis kunigų, trečdalis ūkininkų, dešimtadalis mokytojų, daug gydytojų, teisininkų, meno ir kūrybos žmonių. Inteligentai sudarė 60 % suvažiavimo dalyvių

Konferencija išrinko dvidešimties asmenų Lietuvos Tarybą (būsimuosius signatarus – V. K.). Tarybai konferencija suteikė įgaliojimus atlikti visus galimus politinius veiksmus ir procedūras, kad būtų atkurta Lietuvos valstybė etnografinėse žemėse su sostine Vilniuje. Atkurtos valstybės ateitį, politinės santvarkos modelį turėjo numatyti Steigiamasis Seimas. Diplomatiniais sumetimais (šalyje buvo kaizerinė kariuomenė) formaliai nebuvo nutraukti ryšiai su Vokietija.

Tai buvo pirmasis, labai rimtas ir atsakingas tautos forumas. Išsivažinėję po kaimus, bažnytkaimius, miestus konferencijos delegatai parapijų susirinkimuose, turguose, mokyklose skelbė nepriklausomybės idėjas, propagavo Tautos atstovybę – Valstybės Tarybą, kvietė ją palaikyti ir į ją kreiptis. Tautos kelias į Nepriklausomybę, kad ir sunkus, duobėtas, kartais slidus, kartais su laikinais sustojimais, jau tapo realus. Mūsų kraštui garbė, kad Vilniaus konferencijoje dalyvavo didieji Nepriklausomybės krašte šaukliai, kuriuos galime pavadinti net mažaisiais krašto Vasario 16-osios krašto signatarais, auksinėmis raidėmis įrašyti į istoriją:

1) ilgametis lietuvių katalikų judėjimo dalyvis, Nepriklausomybės Jiezne patriarchas, parapijinio komiteto vadovas, ilgametis Jiezno klebonas 1910–1928 m., rezidentas 1932–1946 m., Jonas Galaunė (1876–1946);

2) žinomas slabadiškis, žinomas dvasiškis, vienas iš Krikščionių demokratų partijos veikėjų, žinomas Vilniaus klebonas, maisto gurguolių badaujantiesiems vilniečiams organizatorius, žinomas kraštotyrininkas Pranas Bieliauskas (1883–1957);

3) Kašonių dvaro savininkas, nukentėjusiųjų nuo karo šelpėjas, savanorių organizatorius Kazimieras Steikūnas (1870–1931);

4) žymus lietuviškojo katalikų judėjimo vadovas, kovos už blaivybę organizatorius, ilgametis Stakliškių klebonas Vladislavas Jezukevičius (1886–1959);

5) vienas šv. Zitos katalikiškosios draugijos ir Krikščionių demokratų partijos aktyvistų, katalikiškos labdaros organizatorius, Seimo narys Kastantas Daunoras, gimęs Liciškėnų kaime (1886–1941);

6) Pakuoniui 1917 m. atstovavęs Seimo narys, žymus Marijampolės savivaldybininkas Antanas Staugaitis (1876–1954).

Kunigas P. Bieliauskas

Jiezno krašto atstovų, dalyvavusių pirmajame tautos forume, agitacijos ir organizacijos dėka jau 1918 m. birželio mėnesį įsikūrė pirmoji lietuviška savivalda – Jiezno parapijinis komitetas.1918 m. paskutinėmis gruodžio dienomis Tėvynės ginti stojo 37 krašto savanoriai. Tai didžiausias savanorių skaičius tuometiniuose Lietuvos valsčiuose. Jiezno mūšyje 1919 m. vasario 10–13 dienomis buvo sulaikytas bolševikų skverbimasis į Prienus, Marijampolę ir Kauną. Krašte išsiplėtė pradžios mokyklų tinklas ir saviveiklinių teatrų veikla.

Apie šiuos krašto švyturius, kurie niekada nebuvo įtraukti į jokius garbingų žmonių sąrašus, kaip ir daugelį dešimčių kitų garbingų krašto žmonių, išsami medžiaga, nuotraukos, archyviniai dokumentai bus pateikti autoriaus ruošiamame leidinyje „Lietuvos valstybės kūrėjai ir puoselėtojai Jiezno, Prienų ir Birštono krašte 1918‒1940 m.“

Dar kartą pabrėžiame, kad kai 1990 m. vėl atkūrėme savo valstybę, tai rėmėmės mūsų 1918–1940 m. valstybės istorinėmis tradicijomis, didžių tarpukario žmonių, o ne sovietinių veikėjų, sovietinių įmonių, nykaus sovietinio imitacinio mentaliteto pavyzdžiu. Tai dar eilinį kartą suvokime artėjant mūsų drąsos, kovos aukų ir tautinio orumo dienai – Sausio 13-ajai!

 

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti