Ypatingai svarbūs krašto istorijai parapijiečių sąrašai (status animarum). Jie buvo surašomi metų pabaigoje, kalėdojimo metu. Iš jų susidarome gan apčiuopiamą vaizdą apie šeimų sudėtį, socialinę padėtį, žmonių migraciją tiek parapijos, tiek viso regiono mastu, prasidedančios emigracijos požymius.
1885 ir 1886 metų Nemajūnų parapijiečių sąrašai, esantys Stakliškių parapijos archyve, taip pat byloja apie dvarininkus, valdžiusius dvarus, jų šeimų sudėtį ir kaimo žmones. Štai minėtais metais Siponių dvarą valdė 56 metų bajorų luomo Erazmas Zmelaiskis. Žmona neįrašyta. Galėjo būti, kad ji arba mirusi, arba ne katalikų tikėjimo. Dukrai, neįvardintai vardu, buvo 15 metų. Dvare taip pat gyveno bajoras Pranciškus Mikarskis, kurio žmona – Ona Silvanavičiūtė. Kaip ji susijusi su žymiuoju menininku Nikodemu Silvanavičiumi, be išsamaus tyrimo sunku spręsti. Dvare dirbo 8 valstietės: Adelė Jakubauskaitė, Teklė Venckūnaitė, Marija Padelskaitė ir kitos. Jų darbas sutartimis neįformintas, jos toliau vadinamos valstietėmis. Dvare jau dirbo ir keturi vyrai, sudarę samdos sutartis ir vadinami samdiniais. Tai Anupras Sinkevičius, Andrius Petraška, Petras Kunca, Augustas Jarašius. Jiems nuo 36 iki 40 metų.
Pačiame Siponių kaime 1885-1886 metais buvo 299 žmonės: 147 vyrai ir 152 moterys. Tik parapijoje buvęs Vėžionių kaimas buvo 11 gyventojų gausesnis. Kaime gyveno 46 šeimos. Daugiausiai jas sudarydavo 6-7 nariai. Kaime išsiskyrė itin gausi Revuckų geneologinė linija: 1) Motiejaus Revucko ir Magdalenos Jaruševičiūtės; 2) Felikso Revucko ir Elenos Karpavičiūtės; 3) Jurgio Revucko ir Katrės Petkevičiūtės; 4) Motiejaus Revucko ir Anastazijos Jackevičiūtės; 5) Jokūbo Revucko ir Eleonoros Mažeikaitės; 6) Jokūbo Revucko ir Eleonoros Blekaitytės šeimos. Gausi ir Palionių giminės šaka: 1)Viktoro Palionio ir Rozalijos Jaruševičiūtės; 2) Jeronimo Palionio ir Pranciškos Vilkaitės; 3) Bernardo Palionio ir Katrės Masytės; 4) Edvardo Palionio ir Uršulės Jaruševičiūtės šeimos. Taip pat kaime gyveno Anupro Radvilos ir Petronėlės Cibulskaitės šeima.
Siponyse gyvenęs Prienų miestelėnas Motiejus Krupskis, vertėsi siuvimu („kriaučius“). Kituose parapijos kaimuose atsirado daug keliaujančių amatininkų, audėjų, verpėjų, skrynių, kuparų dirbėjų, stogadengių ir kt.
Nemajūnai 1885-1886 m.
Po 1863 m. sukilimo, vėlesnės valstiečių ūkių diferenciacijos, gyventojų skaičius Nemajūnuose sumažėjo (Pranas Juozapavičius, Nemajūnai, Kaunas, 1976 m., Rankraštis, p.14). 1885 m. Nemajūnuose iš visos parapijos buvo gausiausiai gyvenama – 392 gyventojai (Ten pat, p.13). Katalikai sudarė mažumą – tik 90 gyventojų, vyravo žydai, turėję savo mokyklą, maldos namus, gyveno nemažai totorių.
Garbus totorius Nemajūnuose
Jau esame daug rašę, kokią didelę įtaką Nemajūnams yra padariusi garbi bajorų Bartoševičių giminė. Šiame kaime tarpukariu gyveno veterinarijos mokslų profesorius Elijas Nonevičius. Bet dar turime plačiai atskleisti garsaus gydytojo, gyvenusio Nemajūnuose 1850-1867 metais ir gydžiusio vietinius žmones, Jono Sabaliausko asmenybę.
Jis gimė 1802 m. Keturiasdešimties Totorių kaime. Baigė Vilniaus gimnaziją, vėliau Universiteto Medicinos fakultetą, tarnavo karo chirurgu carinės Rusijos kariuomenėje. 1844-1850 m. dirbo pagrindiniu gydytoju Šv. Jokūbo ligoninėje Vilniuje. Šis žmogus nepaprastai svarbus ir mūsų kurorto istorijai. Jis su sergančia žmona 1850 metais atvyko į Stakliškių kurortą. Deja, tenykščiai mineraliniai vandenys jai niekuo nepadėjo. Pasinaudojusi Birštono mineralinėmis voniomis ji pasveiko. Šį faktą ji labai išreklamavo Vilniuje. Nuo 1853 metų besigydančių kiekis Birštone pagausėjo. Pati Sabaliauskienė nuo tų metų kurorte būdavo kasmet („Klosy“, Serya A, 1869, nr.79, p.2).
Žinios apie kleboniją
1885-1886 metų parapijiečių sąrašai atskleidžia ir kai kurias klebono Anzelmo Nonevičiaus gyvenimo detales. Klebonui tuomet buvo 48-49 metai. Klebonijoje kartu su juo gyveno bajorė Marija Volkinska, 33 metų, jo giminaitis Petras Nonevičius (29 m.) ir jo sesuo Marija (19 m.). Kambarine dirbo devyniolikmetė Ona Samsanavičiūtė. Parapijos namuose gyveno našlė Felicija Nonevičienė, vargonininkas Feliksas Urbonas su šeima, trys jaunuoliai ir dvi jaunuolės, dirbantys klebonijos ūkyje.
Nemajūnų parapijos dokumentų atsiradimo Stakliškėse aplinkybės neaiškios, bet gali būti kelios: 1) tas pats klebonas kurį laiką vienu metu aptarnavo dvi bažnyčias; 2) Stakliškės apie 80 metų buvo dekanato centras. Dokumentai galėjo čia atsirasti, aiškinantis kokias nors santuokos sudarymo ar nutraukimo aplinkybes ir t. t.
Šiuo straipsniu norėjome atkreipti dėmesį į parapijų dokumentų svarbą krašto istorijos tyrinėjimams, į būtinybę krašto, regiono istorikams ir parapijos dvasiniams ganytojams veikti bendra kryptimi. Nuoširdžiai dėkojame Stakliškių Šventosios Trejybės parapijos klebonui Alfredui Rukštai už suteiktą galimybę susipažinti su parapijos archyvo dokumentais. Nuoširdžiai linkime klebonui stiprios sveikatos ir optimizmo.
Straipsnyje panaudotos kraštotyrininko Prano Juozapavičiaus nuotraukos iš anksčiau nurodyto jo darbo.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
