Vilija Čiapaitė
Vasario 3 diena – tarsi įprasta, tačiau Birštone gyvenančiam ir kuriančiam skulptoriui Andriui Lik, tai diena, kuomet atidaroma paroda ir švenčiamas 55 metų jubiliejus. Daugeliui menininkas žinomas kaip skulptorius, tačiau jo rankoms paklūsta ir teptukas, pieštukas.
Kaip žinia, kiekvienas menininkas turi savo stilių, savo vizijas, savo matymus. Štai čia ir atrasi, kad Andrius Lik yra tas, kuriam paklūsta liepos, ąžuolai. Jie taip atsiveria menininko matymams, jog atrodo, kad patys prašyte prašosi, kad juos paglostytum ranka. Tuomet užmerkęs akis gali pajusti lengvą medžio pulsavimą, tarsi jis būtų gyvas…
Bronzos skulptūros taip pat kviečia į jausmų kelionę, kuri saugiai nukelia ten, kur gali savo vaizdiniais užpildyti trūkstamas detales. Gal skulptorius tai padarė tarsi specialiai, palikdamas žiūrovui mintyse savaip užbaigti skulptūras, taip pajaučiant menininko mestą iššūkį. Taigi čia ir yra jo nebylus pokalbis su žiūrovu, stebėtoju, lankytoju.
Beje, kai kuriuose darbuose gali pajusti, kad skulptūros šypsosi, nes autorius nestokoja savito šarmo, kuris tyčia (o gal visiškai ne?) perkelia tas šypsenas į skulptūras.
Taigi ši paroda pagaliau įgavo savitą veidą. Be abejo, čia buvo neapsieita be kuratorės. Ją kuravo Menų ir ugdymo fakulteto lektorė, fotografė Svetlana Batura. Pristatydama parodą ji sakė, jog Andrius Lik – labai „nepaklusnus“ menininkas, tačiau jo darbai kalba patys už save. Beje, ji prasitarė, jog bus kuriamas dokumentinis filmas apie šį žmogų, kuris tarsi tūno šešėlyje, tačiau visada mums matomas.
Parodoje neapsieita vien tik skulptūromis. Magiškai akį traukiantys grafiniai darbai neatsiejama jos dalis. Juose gali atrasti nematomais saitais susijusias skulptūras ir skrupulingai sujungtus grafinius elementus.
Beje, kitoje kurhauzo meno galerijos salėje gali pasigrožėti moterų akto paveikslais. Jie verčia sustoti ir permąstyti Andriaus Lik gebėjimą pamatyti, pajusti ir tai perkelti ant popieriaus lakšto. Juk ne veltui sakoma, jog moters grožis lyginamas su gėle, kuri džiugina savitu grožiu. Tik subtilus menininko suvokimas gali atsiskleisti būtent per moters grožį…
O parodos autorių pasveikinti atvyko gausus būrys draugų, menininkų, birštoniškių. Be abejo, atvyko ir tie, kurie žino, jog menui nėra sienų, ribų, apribojimų. Beje, kuratorė Svetlana Batura sakė, kad menininkus reikia gerbti, kol jie gyvi, tad aš jai visiškai pritariu. Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis teigė, jog mus jungia tiltai, bet ne sienos. To įrodymas – pilna kurhauzo meno galerijos erdvė atvykusių pasveikinti skulptoriaus Andriaus Lik.
O būdamas kuklus skulptorius Andrius daug nekalba, bet jis yra surengęs parodas Lietuvoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje. Ir dar. Jis yra dalyvavęs įvairiuose projektuose bei meno stovyklose.
