Savojo krašto atradimų diena

Po karštos dienos labai gerai ne tik karšta pirtis, bet ir sriuba. Tai paskutinis liepos 20 dienos atradimas, kurį nuvargusiems keliauninkams pateikė svetingi Vyšniūnų bendruomenės atstovai Dalia ir Linas Vertinskai. Jie pasitiko mus, sumurusius, vos kojas velkančius, ekskursijos po Stakliškių kraštą dalyvius, ir padėjo atgauti jėgas po pilnos įspūdžių, netikėtų atradimų ir pasotinto smalsumo dienos.

20190720_175143

Nuo pradžių. Apie idėją

Į Vyšniūnus atvykome jau aplankę daug įdomių, išskirtinių, mistika apipintų seniūnijos vietų ir dar daugiau jų liko kitiems kartams. Kai mūsų gidė Rita Balsevičiūtė pradėjo vardinti, ką dar reikėtų pamatyti, savaime išsprūdo – čia planas dar trejiems metams į priekį. Ir visų akys nukrypo į Stakliškių seniūnę Nijolę Ivanovienę. Tai ji yra šio puikaus sumanymo idėjinis ir praktinis vadovas. O viskas prasidėjo pernai, ruošiantis paminėti Valstybės dieną. Pasak N. Ivanovienės, norėjosi nuveikti ką nors išskirtinio, ką nors ilgam išliekančio atmintyje. Ir ši mintis pasiteisino su kaupu. R. Balsevičiūtės vedami, tądien patyrėme tikrą kultūrinį šoką – mūsų krašte daugybė įdomių praeities paminklų, kurių mes, čia gyvenantys, ne tik nežinome, bet gal ir nevertiname! Tad nieko nuostabaus, kad noras atrasti ir sužinoti dar daugiau taip ir ruseno ne vieno pernykščio keliauninko mintyse.

20

Kaip pasakojo seniūnė N. Ivanovienė, surengti dar vieną išvyką paskatino ir pačios didžiulis noras kuo geriau pažinti savo kraštą, ir entuziastų prašymai. Ar ne keista, kad galime pulti pasakoti apie Graikijos, Italijos ar Turkijos gamtos stebuklus, bet apie savą vietovę – beveik nieko? Svarbu, pasak seniūnės, kad yra norinčiųjų ir padedančiųjų įgyvendinti šį išties unikalų sumanymą, o tada jau galima ir kalnus nuversti. Šiemet, kaip ir pernai, noriai savo transportą ir vairuotojo paslaugas pasiūlė Nerijus, vieną atostogų dieną sutiko paaukoti Rita, atsirado ir važiuojančiųjų savais automobiliais. Tad – į kelią!

Butrimonkeliu link Gojaus

20190720_113233

 

Simboliška, kad kelionės pradžia buvo paskelbta prie seniūnijos salėje kabančio plakato, kuriame pavaizduotos pernai aplankytos vietos. O šiemet pirmiausiai pasukome senuoju keliu link Butrimonių, kadaise vadintu Punios gatve. Malonumas nekoks kratytis visų valdžių žadamu išasfaltuoti žvyrkeliu, bet vaizdai viską atpirko. Kalnų miškas, o prie jo buvo kažkada ir Kalnų kaimas, Baudėjų dvaro laukai, kur kasant tvenkinius buvo rastas vėlyvojo žalvario amžiaus lobis. Gojaus miškas – jau savo vardu skelbiantis buvusią šventą protėvių vietą. Ne veltui, pasak Ritos, žmonės pasakoja čia buvus ir baudžiauninkų lankomą koplyčią – šventvietė dar ilgai traukė prie savęs.

Važiuojame aplankyti Gerulių II piliakalnio ir pilkapių, nors, ko gero, beveik niekas nenutuokiame, kur jie yra.

20190720_121034

Penki žemės kauburėliai glūdi miške, o prie jų veda girininkas Mindaugas Miklušis. Gražioje ramunių pievelėje jam sugiedojome „Ilgiausių metų“ – tądien vyriškis ruošėsi jubiliejaus puotai, bet rado laiko ir mums. Pasirodo, šis nuostabus žmogus yra tikras savo krašto gamtos ir praeities mylėtojas bei puoselėtojas, geranoriškai prižiūrintis pilkapius. O Rita pasakoja, kad penki (kol kas) kauburėliai-pilkapiai, už Obelties upės stūksantis piliakalnis ir šalia jo turėjusi būti šventvietė – įprastas senovės lietuvių gyvenviečių kompleksas. Pilkapiai duobėti – dar Smetonos laikais žmonės juose ieškojo lobių, vėliau ir juodieji archeologai, manoma, čia „triūsė“. Kaip ir dera kapinėms, jose esą vaidenasi, mirusiųjų dvasios priekabiauja prie naktinių užklydėlių.

20190720_121815

Pasirodo, yra du Gerulių piliakalniai. Pirmasis – daugeliui žinomas, stūksantis prie Butrimonkelio, jau Alytaus rajono ribose. Antrasis – Prienų rajono ir Stakliškių seniūnijos teritorijoje, kitaip dar žinomas kaip Jaunonių piliakalnis. Jį rasti toli gražu nelengva, bet verta. Kalnelį (priešpilį) vainikuoja drūtų ilgaamžių ąžuolų trijulė, šalia vingiuoja gana vandeninga Obeltis. Kaip vertintas šis archeologinis paminklas kadaise, rodo jo šoną „pradūręs“ apleistos sodybos rūsys. Bet dabarties iliustracija ypač džiuginanti – piliakalnį ir jo aplinką šienauja vietos ūkininkas Sigitas Šiupšinskas, niekieno neprašomas ir neįsakytas, ir tuo galintis būti puikiu pavyzdžiu kitiems. Juk šiuolaikinių ūkių technika toli gražu lenkia skurdų seniūnijų inventorių.

20190720_131028       20190720_133023

Paminklas Gojaus miško partizanams

Gojaus miške, kaip pasakoja Rita, susiduria trijų partizanų apygardų ribos: Didžiosios Kovos, Dzūkų ir Geležinio Vilko. Senasis Barysas jai pasakojo, kad prie trijų ąžuolų 60 vyrų davė priesaiką ginti Tėvynę ir Laisvę. O mediniai kryžiai žymi jų žūties vietas… Vienas toks pastatytas prie atkurtos žeminės, tapusios mielai lankomu ir apžiūrimu objektu. Paprastas rąstų rentinys, apmestas šakomis, gana kukliai atspindi pogrindžio kovų laikus, o jo pastatymas, kaip sakė N. Ivanovienė, tik Verknės girininkijos ir Stakliškių seniūnijos triūso vaisius. Bet drąsiai gali būti antruoju (po S. Šiupšinsko savanorystės) pavyzdžiu, kaip rūpestis ir meilė savo praeičiai tarnauja plačiajai visuomenei.

20190720_124032   20190720_124420

Žiupos pievos – skriaudos stakliškiečiams paminklas

Grįžtant į Stakliškes būtina aplankyti Žiupos pievas, kuriose tryško mineraliniai šaltiniai, davę akstiną įkurti čia gydyklas. Stakliškiečiai vis dar jaučia nuoskaudą, kad iš jų krašto šį verslą paveržė Birštonas. Esą, versmės išseko, esą, gydyklos sudegė… Ką gi, bet nežinančiam šią žymią vietą rasti neįmanoma, o šaltinių vandens paragauti galima būtų gal tik anksti pavasarį, kol nesužėlė pažastis siekiantis viksvynas. Vardan visų pasiaukojęs ir versmių vietą žolių džiunglėse suradęs bendrakeleivis Vaidas pranešė, kad vandens ten nėra – sausra išdžiovino. Tiesa, sakoma, kad dar visai neseniai kažkas esą užkalė į Verknės pakrantę atvestus vamzdžius, iš kurių tekėjo mineralinis vandenėlis.

20190720_135242

O raudonų plytų kaminą, netoli plento į Vilnių stūksantį pievose, matė daugelis, tik ne visi žino, kad čia buvusios plytų degyklos palikimas. Tvirtai sau stovi ir nežada griūti, mat labai gerų meistrų suręstas iš kokybiško Stakliškių laukų molio. Deja, sako, molis pasibaigęs ir geras verslas bankrutavęs, bet plytos dar ir dabar Kauno kareivinių mūruose laikosi. Prie to kamino, prisimena Rita, vaikai iš mokyklos atbėgdavo pažaisti, tai trauka jame esanti tokia, kad plaukus nuo galvos raunanti.

Per „guzulius“ – į „mažąją Kernavę“

Pasidžiaugę lengvu autobusėlio riedėjimu asfaltu, vėl dardame žvyrkeliukais, jau į kitą pusę nuo Stakliškių – link Pieštuvėnų. Už gyvenvietės, laukuose, vienišas stūkso piliakalnis, oficialiai vadinamas Didžiuoju kalnu. Jo ypatingumas suprantamas tik priartėjus, mat ne į aukštį jis stiebiasi, o į plotį. Nuo kalno viršaus atsiveria kuo gražiausias vaizdas į Alšios ežerą, į nuostabų šios vietos kraštovaizdį. Rita pasakoja, jog tai labai senas piliakalnis, greičiausiai I tūkst. pabaigos – II tūkst. pradžios, bet, kaip ir daugelis iš beveik 1000 šalies piliakalnių, atidžiau netyrinėtas. Kadangi kompleksai, kaip ji sakė, būna iš trijų dalių, tad netoliese miške buvęs Koplyčkalnis galėjo būti alkavietė, o pilkapius galėjo sunaikinti laikas ir ūkinė veikla.

20190720_150121   20190720_145238

Savo sodria ir nuostabiai gražia tarme Rita mums dėsto, kad Noreikiškių kraštą seniau Guzuliškėmis vadinę. Viena senelė sakiusi, kad ten visa žemė „guzuliais“ kaip nusėta. Išties, žadą atimantis kraštovaizdis su kalnų kalneliais, miškeliais ir guoteliais… O tarp jų prie giliavagės Alėcos pasislėpę trys Noreikiškių piliakalniai. O gal net keturi ar penki, juk niekas per daug nesigilino ir neieškojo, tik nedidelė apžvalga, anot Ritos, leido šią vietą pavadinti „mažąja Kernave“. Šalia didžiojo piliakalnio su priešpiliu įsitaisęs mažesnis, prie jų įtartinai lygi aikštė, trečiasis kalnelis – toliau pagal Alėcos vagą. Gyvenvietės vieta – aukštumėlėje, o kur šventvietės – nežinia. Nors…

20190720_151824 20190720_151843

Moterystės šventvietės

Kilometrą ar du nudardėję vieškeliu link Užuguosčio, autobusėliu vėl ropščiamės į „guzulį“ ir riedame ieškoti Laumių akmenų. Vėlgi, be žinančiojo – niekaip, nes šunkeliukas atveda į seną sodybėlę, o akmenys – prie pat trobos langų. Šeimininkė mielai leidžia keliauninkams braidyti po kiemą, apžiūrėti šventvietę. Kitaip ir nesinori galvoti po apsilankymo „mažojoje Kernavėje“ – juk ji čia pat. Tad gal esame trečioje komplekso dalyje? O šitos Laumės, anot Ritos, tai dvi moterys, susipykusios su kaimo žmonėmis, išėjusios iš namų ir pavirtusios akmenimis su paslaptingais ženklais. Tolėliau, už raistelio, jų krosnis – akmenys, pavadinti Raganų pečiumi. Bendrakeleivis Burkvydas Kaluškevičius sako, kad tai galėjusi būti aukų deginimo vieta. Akmenų žiedas esąs ir ant kalnelio. Abi Laumės, teigia Rita, stovi ant grįstų platformų, dabar apaugusių žole. Šie akmenys, kaip pasakojo seni žmonės, esą gydo moteris nuo nevaisingumo. Gal ir vanduo iš šulinio šioje sodyboje vaisingumą skatina? Ne vienas keliauninkas jo ir gėrė, ir į butelį prisisėmė, tad gal po 9 mėnesių ir paaiškės jo galios.

20190720_154050   20190720_154258

Nusileidę prie Juodžio (arba – Noreikiškių) ežero pakrantės, švendrynuose ieškome Laumės sosto. Buvęs jis aukštėliau, bet traktoriumi nuristas į pakrantę, kad arti netrukdytų. Pasak Ritos, buvę trys laumės. Vyriausioji sėdėjusi ant didelio sosto viename krante, jaunesnioji – ant mažesnio kitame ir dainavusios. O trečioji nuskendusi ežere. Sako, seniau žvejai tinklais kartais užkabindavę akmenį ežero dugne. O Sostą po ilgokų paieškų pavyko atrasti, pasėdėti, paglostyti, pasigėrėti jo išskirtine forma.

20190720_161453  20190720_161302

Sienakalnis, jis ir Senapilis, ir Trikalnis

20190720_170634 20190720_170532 20190720_170254

 

Paskutinioji kelionės dalis veda per Užuguostį, mišku apžėlusia Guostos (o gal Guostės ar Guostaus?) ežero pakrante prie paslaptingojo Sienakalnio. Aukštas, stačiais šlaitais kalnas apaugęs mitais ir legendomis. Esą jo viršuje išlikę pamatai bandytos statyti pirmosios bažnyčios, bet, kas per dieną buvę padaryta, tą per naktį velniai nugriaudavę. O dar šis kalnas dega, rūksta – dūmai be ugnies ir ne visada matomi. Kitas jo pavadinimas – Senapilis, ko gero, yra blankus spindulys iš gilios krašto praeities. Kad tai ypač energetiškai stipri vieta, pasak Burkvydo, rodo keistų formų medžiai. Štai, stovime ir žiūrime į ąžuolą, keistai suaugusį kamienais ir šakomis. Ritos senelis pasakojęs, kad jis gydantis ligas. Receptas: ryte atsikėlus nieko nekalbėti, ateiti prie šio ąžuolo ir per suaugusių šakų ertmes perkišti ranką, jei skauda, kojinę, skarelę ar kepurę, užsidėti ant skaudamos vietos, tris kartus patylomis apeiti ąžuolą, vis padėkai nusilenkiant, ir vėl nieko nekalbant pareiti namo. Geram žmogui turėtų padėti?

20190720_164507 20190720_16433920190720_164247

Stovime Sienakalnio papėdėje ir tariamės, ar kopti į jį. Rita perspėja, kad lipti nebus sunku, bet viską aprodyti ir išpasakoti vargu ar užteks valandos. Juk viršuje – šventvietė, akmenų ratai, velnio duobė, dubenėtieji akmenys… O iki jų – žmogaus ūgio dilgėlės ir kitokios augalinės kliūtys. Ką gi, Sienakalniui apžiūrėti reikia atskiros ekskursijos ir geriau jai pasiruošti.

Bet ištvermingiausieji vėl eina paskui Ritą senuoju grįstkeliu prie kito šios vietos stebuklo – penkiakamienio ąžuolo, taip pat pasižyminčio gydomosiomis galiomis. Kažkur upelio pakrantėj, sako Rita, yra dar ir n-kamienis karklas, o šioje vietovėje augantys skroblai – paskutiniai iki pat Trakų.

20190720_170730 20190720_170956

Dar mažesnis pulkelis keliauninkų leidžiasi paskui Ritą į išdžiūvusio Guostės upelio vagą. Sausra atidengė paslaptingą, vandens iki šiol saugotą akmenį, kurį Burkvydas įvardijo pagrindine šventvietės dalimi. Dar viena Sienakalnio paslaptis…

20190720_172128 20190720_172148 20190720_172241

Reziumė

20190720_152925

Stakliškių seniūnijoje gyvenu jau, turbūt, 28 metai. Didžiulė gėda man, kad pažinti šį nuostabų kraštą pradėjau visai neseniai. Ir tam postūmį davė stakliškiečių meilė ir pasididžiavimas savo gimtinės gamtos grožiu, praeities palikimu. Džiaugiuosi, kad užgimė puiki liepos tradicija – ekskursija atrasti krašto stebuklus, kad galėtum, pasak idėjos autorės Nijolės, ir pats sužinoti, ir svečiui papasakoti bei parodyti, ką slepia „guzuliai“, Sienakalnis ar Žiupos pievos. Ir tam nereikia Europos milijonų – toks „laukinis turizmas“ daugelyje rajono vietovių galėtų vystytis ir su nedideliu finansavimu: apšienauti prieigas prie piliakalnių, akmenų, ežerų ar upelių reikėtų ne iš vienos ir gana mažos seniūnijos kišenės, o tam paskirti tikslines ir nuolatines lėšas. Nes vienas lauke – ne karys, o krašto senovė, neprižiūrima ir nelankoma, grimzta į užmarštį.

 

Sigutė Katkauskienė        

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti