•  

     

     

     

     

Rogės. Kai sniegas nebuvo stebuklu… .

roges

Nostalgiškai prisimenant žiemos malonumus dažnai, tarsi pro praskleistą šydą, matau tuomet iškrėstas išdaigas. Viena iš jų – apdaužytos didelės rogės, į kurias kaimynas kinkydavo Sartį. Rogės buvo didelės ir kuomet kaimynas šliuoždavo į turgų, jose sutūpdavo visi kaimynų vaikai. Ilgai nusėdėti rogėse buvo neįmanoma, nes stambių kaulų Sartis jas nešte nešė, o šalti vėjo gūsiai kaip mat atšaldydavo vaikų norą tolėliau nušliuožti su kaimynu, kuris prieš sėsdamas į roges apsimuturiuodavo storu šaliku, apsivilkdavo didelius kailinius, o kojas apaudavo pilkais veltiniais. Vaikai gi nenešiodavo kailinių, o tuo labiau veltinių, nes su jais būdavo nepatogu lakstyti po sniego pusnis, čiuožti nuo kalno, kuris buvo netoliese namų. Tas kalnas buvo status, o jo papėdėje augo trys didžiulės drebulės, po kuriomis vasarą vaikai susiburdavo, slėpdamiesi nuo kaitros.

Ypač smagu nuo kalniuko leistis nučiužinėtu ledeliu. Pats didžiausias malonumas čiuožti ant kelis kart sulankstytos plėvelės ar skylėtu dubeniu. Dubuo su iš džiaugsmo spiegiančiu vaiku darda nuo kalnelio, o susispietusieji iš anksto sudarinėja eilutę, kuriam teksiąs malonumas čiuožti neįprastu transportu. Tačiau ar ilgai gali atlaikyti kiauras ir surūdijęs indas? Kai jau netinkantis dubuo būdavo nusviedžiamas šalin, eilė ateidavo plėvelei, o tik paskui – užpakalius dengiančioms kelnėms. Nieks neatlaikydavo ledo kietumo.

Žiemos atostogos vaikams suteikdavo laisvės. Jie vos ne visas dienas praleisdavo ant kalnelio, nenorėdami nei valgyti, nei gerti.

Kartą, kai visos priemonės buvo išbandytos, vaikai nusprendė, jog reikėtų pasinaudoti didžiosiomis kaimyno rogėmis. Rogėse vietos daug – visi sutilps. Vaikai nužiūrėjo, kuomet kaimynas išėjo iš namų, ir drebiant didžiuliams snieguolių kąsniams išstūmė roges iš jo kiemo. Nors rogės buvo didelės, tačiau noras dar didesnis. Užtempę roges ant kalno, jie sutūpė kaip kas galėjo ir pradėjo šliuožti žemyn. Nevaldomos rogės girgždėdamos vis greičiau skriejo nuo kalnelio. Ir štai priekyje sėdintys vaikai suprato, kad jos krypsta didžiulės drebulės link. Spiegdami priekiniai važnyčiotojai suspėjo iššokti, o likusieji, nesuvokę kas darosi ir per vėlai pastebėję milžinišką kliūtį, rėžėsi rogėmis į medį. Drebulė suaimanavo, tačiau atlaikė smūgį, o rogės, it burtų lazdele mostelėjus, pavirto lentų krūva.

Susižeidę vaikai ropštėsi iš lentų krūvos. Susispietę apie lūženas ir nejausdami praskeltų lūpų ar sumuštų vietų tarėsi, kaip gi pasielgti su rogių likučiais. Pagaliau jie nustūmė rogių dalis į kaimyno užtvartį, sudėjo lentas, kaip jos turėjo būti, sukalė su pagaliais ir kūrė namo. Sniegas paslėpė vaikų pėdsakus, o apsnigtos rogės atrodė tarsi seniai iš vietos nejudintos.

Po keleto savaičių kaimynas sumąstė pavažnyčioti ir labai nustebo, kai Sarčiui truktelėjus, rogės subyrėjo. Gerai, kad jo būta gero meistro, tad roges suremontavo, sutvirtino metalinėmis juostomis. Niekam nesiskundė ir neieškojo kaltų, tačiau į sutaisytas roges vaikai daugiau nedrįso sėstis.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti