Vilija Čiapaitė
Kai kūrybingas jaunas žmogus paima rašiklį, jis ima kurti apie tai, kas supa, jaudina, apie ką norisi parašyti, o ne kalbėti. Kiekviena eilutė tarsi atgaivina tai, kas jaudino, kas slapčiausiose minties kertelėse buvo paslėpta.
Ir štai komisija atrinko gražiausias eiles, rašinius, kurie dailiomis eilėmis sugulė dešimtajame almanache „Prienų krašto vyturiai“. O viršelis tarsi byloja, kad pienių pūkeliai, pasklidę po žemę, ne visi išleis šakneles ir taps augalėliais, kurie, paglostyti šiltos saulės rankos, pražys ir džiugins gelsvais žiedais ne tik žmogaus akį, bet ir vabzdelius, kurie nepailsdami rinks medų ir suneš į vieną didelį avilį, o tą medų skanaus būriai žmonių… Taip ir kūriniai, surinkti it nektaras ir sunešti į vieną knygelę, mus džiugina, ir tuomet sakome: „Kaip puiku!“
O almanacho pavadinimas tiesiogiai atspindi mažučius paukštelius, pranašaujančius pavasarį, kuomet atgimsta gamta ir žemė pradeda alsuoti, suteikdama malonumą džiaugtis tuo, kas taip trapu ir laikina.
Susirinkusius džiugino svečiai, kurie pasėjo gėrio sėklą ne vieno širdelėje, nes, literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės žodžiais, tai nuostabi knygelė, kurią perskaičius gali pajusti, jog ji duoda pradžią ne vienam būsimam rašytojui.
O rašytojas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Vytautas Landsbergis pradžiugino susirinkusius savo kūrybos „Rudnosiuko istorijomis“, kurias mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. V. Landsbergis prisipažino, kad pirmasis bandymas išspausdinti šį kūrinį buvo nesėkmingas, tačiau tikėjimas savimi privertė belstis ir į kitų leidyklų duris. Ir ką gi, knygelė pelnė geriausios 1993 m. knygos vaikams vardą. Taigi nereikia tikėti, girdint, kad tai blogas kūrinys… Reikia bandyti.
Ir štai susitikimas su jaunaisiais rašytojais ir poetais baigėsi. V. Landsbergio autografas knygelėje pasiliks kaip prisiminimas apie šį žmogų, pelniusį pripažinimą ne tik vaikų, bet ir studentų, ir suaugusiųjų tarpe.
