Primirštos Joninių šventės atgaivinimas tarpukaryje (II). Sukurkime laužus

ratelis

Apie Joninių šventės atgaivinimą jau buvo kalbama 1928 m., šventė buvo švenčiama 1929 ir 1930 m. – Vytauto Didžiojo metais, tačiau esminis atgaivinimas prasidėjo 1931 m. birželį, prieš pat Lietuvos šaulių sąjungos 12-etį.
Joninių šventės manifestas – „Sukurkime laužus“
Šis kreipimasis buvo paskelbtas 1931 m. birželio 18 dienos Lietuvos šaulių savaitraštyje „Trimitas“:
„Jau netoli ta diena, kuri iš senų senovės įvairiais burtais ir apeigomis nešina lydi lietuvių tautos kartų kartas. Toji diena tai Joninių šventė. Senovėje tą dieną ypatingai džiaugsmingai šventė lietuvių jaunimas. Vos tik saulei nusileidus, rasa suvilgydavo žemę, skaisčios ugnys sušvisdavo iš aukštesniųjų vietų bei kalnų ir auksuodavo visą Lietuvos padangę. Joninės jaunimui buvo nepaprastos laimės buriamoji šventė. Jaunimas Joninių vakarą linksmindavosi, šokdavo apie degančius laužus, net per ugnį šokinėdavo, dainas dainuodavo, o seniai susėdę, midų gerdami, jaunas dienas minėdavo ir pasakodavo, kokių iškilmingų Joninių būta jų vaikystės dienomis. Per Jonines buvęs paprotys pinti vainikus ir leisti į upę plaukti. Be to moterys ir žiniūnai rinkdavo žolynus vaistams, kurie esą tik per Jonines nuskinti turėjo gydomosios galios […]. Tai buvo išimtinai tik linksmybės šventė. Lietuvis sužaliavusios gamtos prieglobstyje džiaugsmingai sveikino daug žadančią vasarą, būrė savo laimę. Pasak istoriko Narbuto, Joninės senovėje buvo vadinamos Rasos švente. Rasos šventė reiškė vasaros pradžią.
Amžiai bėgo. Lietuvių papročiams darė įtakos kultūra, religija. Iš senos užburtos Rasos šventės ilgainiui tik padavimai ir pasakos teišliko. Pagaliau pati šventė virto daugiau tikybinė, šv. Jono vardą gavusi. Bet ir dabar per Jonines sukuriami laužai, uždegamos dervos statinės, o kai kur ir gėlių vainiką paleidžia upe plaukti tik jau degančiomis žvakėmis. Mažoje Lietuvoje Joninių metu iškilmingai švenčiama Rambyno šventė, taip pat siekianti žilos senovės laikus.
Žodžiu, Joninių-Rasos šventės iš mūsų tradicijų neišnyko ir daugely Lietuvos kampelių jaunimas jas gražiai pamini. Mes, šauliai šią tradicinę šventę pasirinkome savo organizacijos – Šaulių Sąjungos švente ir šiemet, dvylika sąjungos metų minėdami, taip pat nepraleiskime savo šventės kuo nors nepaminėję. Programa čia gali būti įvairi: apeigos iš papročių, dainos, muzika, deklamacijos ir t.t.
Kauno miesto šaulių būriai žada Jonines švęsti iškilmingai. Kiekvienas būrys savo rajone, būtent Vytauto kalne, Šančiuose, Aukštoje Panemunėje, Vilijampolėje degs laužus, leis raketas, fejerverkus ir dar kai ką parodys […]. Tad, sukurkime laužus ir senajam Rambyne, ir Vytauto kalne, ir visuose gražiuose Lietuvos kampeliuose. Tebūnie mums Joninės, kaip senovės lietuviams Rasa, sielos džiaugsmo šventė„ („Trimitas“, 1931 birželio mėn. 18 d., nr.25, l. 483-484).
Šauliai, įtraukdami jaunalietuvius, mokytojus, buvo dideli šios šventės entuziastai, tačiau susidūrė su dideliu bažnyčios nepasitenkinimu šios šventės organizavimu, net agitacija iš sakyklų prieš šią šventę: „- Ir sumanė gi tie šauliai, – švebeldžiuodama kalbėjo bedantė bobelė, – kažin kokius laužus, kažin kokias Jonines. Jos kaimynė prabilo: – Taigi, taigi. Ir aš taip sakau. Nei reikia mums tų Joninių nei ko. Ar padoru mūsų kaimo jaunimui, ypač mergelėms“ (Vytautas Bičiūnas. Laimėjo. „Trimitas“, 1932 m. birželio mėn. 23 d., nr.26, l.511). Tokių pasipiktinimo dialogų buvo pilna visoje Lietuvoje.
Sunku buvo šventę atgaivinti, tačiau šauliai pirmiausiai ėmėsi piliakalnių sutvarkymo, o paskui Joninių šventės. Apie 1935-1936 metus šį aprašytą vaizdą buvo galima išvysti visoje Lietuvoje.

joninėse 2

Tarpukario Joninių vaizdas
„Pačioje piliakalnio viršūnėje, ligi skardžiaus, kniumbančio staiga į juodą upės gelmę, lygi ir gana didelė aikštė, tik iš vakarų kalną sergsti tankus sodintas pušynas, per jį eina keliukas į kalną.
Pačiame aikštės viduryje įkastas aukštas stiebas, o ant jo viršūnės pririšta ar prikalta statinė. Statinės vidus prikimštas visokio degamo daikto: beržo tošių, eglinių bei pušinių sakų ir ratus tepamo tepalo. Ties stiebu riogso sukrautas storų šakų laužas. Pakraščiai apstatyti jaunais birželiais, apsukui padaryti suoleliai.
Saulė jau nusileido, sukruvindama švarią vakarų padangę. Nutilo vėjas. Paukščiai užmigo. Tiktai žmonės šiandie miego nenori. Keliais, takais, tiesiai per laukus iš Ratkūnų ir tolimų kaimų traukė būriai vyrų ir moterų… Traukė ir piemenys, kurie parginę maurojančias bandas, nesulaikomai veržėsi į Širvės kalną. Ėjo pagaliau senyvi ir gerokai seni, ir tokių buvo nemaža. Tai kas, juk rytoj šventė, su miegu vargo nebus.
Eina, visi skuba, pasirėdę apsikaišę žiedais, žolynų puokštėmis, žėrinčiomis akimis, ištroškusiais veidais. Iš lėto sutemos apsupo tamsiomis skaromis apylinkę. Nuo Širvės sklinda juokai, dainos, minios jaunimo nerimsta vietoje…
Pagaliau Petrui davus ženklą, vienas miklus vyrukas įsinėrė į stiebo viršūnę ir padegė statinę, tuo pat laiku liepsnos palaižė ir laužą. Pakilo į padanges stulpai žarijų, žydinčios liepsnos sudraskė nakties veidą. Žmonės užmiršo visa, kaip užburti akis įvarė į ugnis; viena žemėje, kita aukštai, aukštai, rodos nepasiekiama.

MINTYS

Po ugningos mokytojo Petro kalbos kviečiančios visus vienybėn, krūvon ir talkon, kaip karštą vasaros naktį pasigirdo griausmingas griaustinis „valio“. „Valio“ pagriebė oro bangos ir nunešė plačiu spinduliu per visą apylinkę, per kaimus, sodybas, dvarus, rodydamas, jog žmonės dar gyvi, dar darbui jėgų turi.
Ugnys tratėdamos, žerdamos žarijų spiečius, stebėjo į šokančius augalotus vyrus, jaunos mergos – į senius, kurie ant suolų susėdę, ašarų pilnomis akimis, gal jaunatvę atsiminę kalbėjosi.
Laužai geso… O ten rytuose, už beržyno, dangaus pakraštys paraudo, kaip veidas nudegintas netikėto žvilgsnio. Vieversiai paskelbė, kad jau kita diena žmonėms aušta“ (Albinas Vaitkus, Joninių naktį. Ten pat, p.517).
Lietuvos šaulių organizacijos dėka 1933 metais Joninės pradėtos švęsti Birštone. 1934 m. –Škėvonyse, 1935 – Jiezne ir Paverkniuose. Liciškėnuose gimusi ir užaugusi, Jiezne gyvenanti Bronė Kazlauskaitė-Jusienė savo atsiminimų rankraštyje rašo, kad Liciškėnuose ant Popšų kalno jaunimas Jonines švęsdavo 1937 metais. Joninės buvo švenčiamos iki pat 1944 metų. Tada jau linksmintis dar buvo galima, o švęsti nebuvo ko…

Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti