• Print  BANERIS kvitrinai 468x120 naujesnis

    LLS-Jakineviciene Palionis_480x120_ok

Pamilau mūsų kraštą dar kartą

Vilija Čiapaitė

Kai sakoma, kad skraidyti gali tik jauni ir pasiutę – tegaliu paprieštarauti. Svajone skristi, o gal, tiksliau, sklandyti sklandytuvu, pradėjau gyventi dar prieš 10 su trupučiu metų. Ir ta svajonė pagaliau išsipildė šias metais, kuomet Pociūnų aerodromas alma nuo Pasaulio ir Lietuvos sklandytojų. Čempionatas čempionatu, tačiau pakilti į paukščio skrydį ir pamatyti tai, ką mato pilotai – noras, regis, nerealus.

Ir štai šeštadienio popietė Pociūnuose. Aš jau prie sklandytuvo, kuriuo teks pakilti į orą. Mano džiaugsmas liejasi per kraštus. Sklandytojas Viktoras Kukčikaitis instruktuoja, kaip elgtis, jeigu kartais įvyktų nelaimė. „Viskas aišku, tik greičiau kelkit į padangę”, ‒ tokie žodžiai sukosi galvoje. Per raciją iškvietė lėktuvėlį „Vilga”, kad mus nutemptų į orą. Linksmi juokeliai ir štai, kabinamas trosas. Fotoaparatas rankoje, nuotaika gera ir pagaliau pajudėjome. Iš pradžių toks jausmas, jog važiuoju automobiliu, po to lengvas krestelėjimas ir mes jau ore. Traukia mus aukštyn, o visa, kas ant žemės, pamažu mažėja.

Tyliu. Tikrai ne iš baimės, o iš džiaugsmo. Visiškai pasitikiu pilotu, kuris vairu laiko tiesiąją. Nemuno kaspinas po kojomis. Laukai, kurie atrodo tokie mažučiai, nuspalvinti nublukusia išdžiūvusio šieno spalva, kitur gi – įvairūs gelsvo su rusvu atspalviu kvadratėliai, rombai, atskirti plonomis it pieštuku nubrėžtomis juostelėmis. Miškai tokie mažučiai, kad net šyptelėjusi sau pagalvojau, jog juokinga, kad juose galima pasiklysti. Ir štai Viktoras iš sklandytuvo atkabino lyną. „Vilga” paliko mus oro erdvėje. Pasijutau viena dangaus platybėse. Jokios baimės, jokio jaudulio, tik skrandis kažko pradėjo vartaliotis. Tačiau ir tas aprimo, nes grožis, kurį stebėjau iš paukščio skrydžio, nustelbė viską. Pradėjome suktis rateliu. „Kylame termiku”, – ištarė Viktoras. Pakilę į reikiamą aukštį netoliese pamatėme paukščius. „Tėvai moko savo atžalas skraidyti termikuose”, ‒ paaiškino pilotas.

Pasukome Jiezno link. Iš dangaus pamačiau ežerėlį ir miestą, prigludusį prie jo. Nerealu! Dar paskridome tolėliau – Stakliškės ramiai slėpėsi tarp medžių. Boluojantys pastatai ir balti bažnyčios bokšteliai. Tada pasukome Punios link. Miškas – didžiulis, o pats miestelis toks gražus ir, rodos, galėtum sutalpinti delne. Štai čia Viktoras pavertė sklandytuvą ant šono, kad geriau įžiūrėčiau Punią ir, visai man nesitikint, į kitą šoną. Štai čia mano skrandis ir atitrūko nuo stuburo. Pradėjo maskatuotis it skilandis ant pagaliuko. Kaip mat mano skrydžio bendrakeleivis paklausė, kaip jaučiuosi, o aš išlemenau: „Nekonečnai”. Tuomet jis pasiūlė atitraukti langelį ir pusę delno iškišus laukan vėsią oro srovę nukreipti į save. Padariau, kaip pasiūlė ir tai padėjo visu šimtu procentų. Skrandis vėl prilipo ten, kur jam reikėjo. „Ot šelmis!”, ‒ pagalvojau, bet tolumoje matomi Alytaus miesto statiniai nuvijo visas mintis šalin. Pasukome namų link. Nuostabiai atrodantis „Royal SPA Residence” viešbutis savo grožiu švietė iš toli. Po kojomis Birštonas, paskendęs medžių paunksmėje, o bažnyčią buvo galima mintimis padėti ant piršto ir ja grožėtis. Visa tai tilpo į akiratį, visa tai mato lakūnai, paukščiai. Gal dėl to paukščiai grįžta pas mus, nes, kaip sakė po skrydžio viena keleivė, „Lietuvą pamilau antrą kartą, iš paukščio skrydžio”.

Ir štai, po kojomis atsivėrė Prienai, Revuonos malūnas, Nemuną apjuosęs tiltas ir abiejuose jo krantuose įsikūrę namai. Žmonių nepamatysi, bet juk dauguma slepiasi nuo karščio.

Danguje, stebėdamas žemę, V. Kukčikaitis pasakojo apie kiekvieną miestelį, apie kiekvieną detalę, tarsi vaikščiotų savam kieme. Čia jam lygių nėra, nes tai antrasis jo gyvenimas, antrasis alsavimas. Beje, visą kelią Viktoras džiūgavo, jog šeštadienį nuostabus oras sklandyti, kad termikų apstu, o tai pilotams labai smagu, nes nereikia jų ieškoti, gali laisvai sklandyti nuo vieno prie kito.

Pagaliau visiškai netoli aerodromo man parodė vieno gyventojo sodybą. Ši pūpsojo apsupta žalių medžių ir kaip kelrodė žvaigždė, nurodė kelio pabaigą. Atsargiai sklandytuvo priekis smigo žemyn, o manyje užvirė kraujas: „Negali būti, kad jau, aš dar norėčiau paskraidyti!” Tačiau yra, kaip yra. Nepajutusi laiko sklandydama ore suvokiau, kad mes buvome dviese, kad tokioje kelionėje yra svarbiausia pasitikėti pilotu ir pabandyti mintimis pasijusti vienu danguje su sklandytuvu.

Pagaliau žemė. Pilotas jau seniai išlipęs iš kabinos, o aš sėdžiu ir negaliu pajudėti. Mane vis dar veikia skrydis, man taip gera.

Taigi, skrydis buvo puikus, dėkoju, kad skridau, o jei paklaustų, ar norėčiau dar kartą skristi, atsakyčiau TAIP. Pamilti savo kraštą galima dar kartą, kuomet jį pamatai iš paukščio skrydžio su geru oro gidu, kuris žino, kad vieną kartą pakilęs į orą, visada svajosi pakilti dar ir dar ne vieną kartą.

O abejojantiems, kad svajonės gali neišsipildyti, tegaliu pasakyti, kad jos pildosi ir tereikia tik labai labai norėti ir niekada nenustoti svajoti.

 

 

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti