Vilija Čiapaitė
Ar bent slapčiausiose svajonėse teko pabuvoti mėnulyje? Manau, jog tai vaikiška svajonė, o jai išsipildyti mums padėtų Neringos Žukauskaitės paroda „Pasivaikščiojimas ant mėnulių“.
Nustebino pavadinimas, tačiau eidamas nuo vieno menininkės darbo prie kito, nejučiomis nukanki į tą vaikiškų svajonių labirintą. Menininkė drąsiai leidžia kiekvienam pasijusti mėnulio gyventoju, svečiu, keleiviu. Viskas taip neapibrėžta ir kartu svajinga…
Sugrąžinimas į vaikiškų svajonių lobyną
Kiekvienas mėnulis toks, kaip matome danguje – su dėmėmis, brūkšneliais ir mistiniais gyventojais. Tai mūsų svajonės, mintys, virtę šešėliais, kuriems veidus, išraiškas galime vaizduotėje nusipiešti patys. Bene labiausiai man patiko dvi figūros, sėdinčios ant mėnulio krašto ir geriančios arbatą. Ar begali būti maloniau, ant mėnulio krašto gerti gaivią vaikystės svajonių arbatą ir pasijusti Visatos dalimi?
Visa tai puikiai pasiekta menininkės pamėgta monotipija – spaudos technologija, kurios dėka yra padaromas tik vienas atspaudas. Kiekvienas jų yra unikalus ir originalus, antro tokio paties sukurti neįmanoma.
Kiekvienas darbas žavi ir leidžia keliauti laiku ir mintimis, kurias slepiame po šydu ir bau, kad kas neišgirstų! Tačiau sakoma, jei suaugęs, brandus žmogus nemoka tapti vaiku, svajoti, kaip jis – vadinasi, jam be galo sunku gyventi. Tačiau aš siūlau nukakti į parodą ir pašokinėti ant mėnulių, išgerti vaikystės svajonių arbatos, pasivaikščioti su pirmuoju tikru draugu ir kalbėtis vienam su kitu mintimis bei suprasti, ką vienas kitam nori pasakyti… Juk taip gera, kai tavo svajonėmis gyvena menininkė ir seka pasakojimą einant nuo vieno darbo prie kito.
Ar atradai savo svajonių pasakojimą? O gal išeidamas atsakymą vėl pasidėsi į savo lobyną ir lauksi kitos parodos, kuri tęs pasakojimo seką.
Trumpai apie autorę
Vilniuje gyvenanti Neringa Žukauskaitė yra žinoma jaunosios kartos lietuvių grafikė. Menininkė gimė 1975 metais Vilniuje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1996 metų, jos darbai jau buvo eksponuojami įvairiose užsienio šalyse.
Neringa Žukauskaitė, daugiausiai žinoma kaip medžio raižinių kūrėja, aiškindama, kodėl pasirinko kitą techniką, sako, kad piešinys ir monotipija jai patiko visados, o kai vėl tai išbandė ir sukūrė porą monotipijų, suprato, kad tiesiog „negali sustoti“.