•  

     

     

     

     

Neišgalvotos istorijos „Plaukiojimo ypatumai“

ezeras
Vilija Čiapaitė

Ankstyvas pavasaris vaikus išginė į lauką. Žvarbokas vėjas negąsdino, nes dauguma jų buvo aprengti šiltais paltukais, matoninėmis šiūbelėmis ir apmūturiuoti storokais šalikais.

Sesutės Vaida, Milda ir Aušra patraukė prie upės. Iki numatytos vietos teko nueiti netrumpą kelio atkarpą, tačiau sesutės žinojo, kad būtent ten, prie kranto, po žiemos atplaukia daug žuvų. Stebėti žuvų šokio jos eidavo kasmet ir puikiai žinojo, kad nenusivils. Taip visa trijulė atkako numatyton vieton. Dar šalta, tačiau spiginanti pavasario saulutė viliojo vaikus kuo arčiau prieiti prie sraunios upės. Mildutė, jauniausioji, buvo smalsi. Per savo smalsumą ji dažnai patekdavo į painias situacijas, tad ir ši diena buvo ne išimtis. Pamačiusi žuvų būrį, ji atsargiai prisiartino prie vandens. Kranto būta slidaus, ir šešiametė, vos spėjusi riktelėti „Slystu!“, ant užpakalio įčiuožė į upę. Matoniniai kailinukai iš lėto siurbė vandenį ir sunkėjo, o mažoji pradėjo plaukti „šuniuku“. Sesės, stovėdamos ant kranto, nesuvokė ką daryti. Tik kuomet Mildutė ėmė rėkti „Skęstu!“, subruzdo ir taip pat pradėjo šaukti. Ir atsitik tu man taip, kad netoliese žvejojo vyriškis. Šis, išgirdęs vaikų klyksmą, atskubėjo į pagalbą. Jis ištiesė ranką skęstančiajai, o ši, ją sugriebusi, sugebėjo pamatyti, kad šios būta didelės, plaukuotos ir raumeningos. Kai Mildutė pajuto po kojomis tvirtą žemę, žvilgtelėjo išgelbėtojui į akis ir tepasakė „Labai ačiū, dėde“. Šis nusišypsojo ir pasakęs, kad mažoji skubėtų namo, apsisuko ir nuėjo. O mergaitės nusivedė sušlapusią sesutę dar nuo senų laikų stovinčios estrados link. Po ja buvo sausa. Vyresniosios pabandė gręžti Mildutės kailinukus, tačiau natūralus kailis buvo prisisotinęs vandens ir jį nugręžti buvo gana sunku. Kad mažoji nesušaltų, Aušra apmuturiavo ją šaliku, kuris kaip mat persigėrė vandenio.

Sesės sumojo, jog namo reikia eiti kiemais, kad kuo mažiau kas pamatytų. Peršlapusi Mildutė stengėsi neatsilikti nuo sesučių. Išskleistos rankos, praskėstos kojos ir sunkūs kailiniai neleido mažajai smagiai bėgti. Iš šalies žvelgiant galėjai pagalvoti, kad taip eina pingviniukas.

Pirmoji į namus įsmuko Vaida. Apžiūrėjusi, kad čia nėra nė gyvos dvasios, mostelėjusi ranka pakvietė lauke laukusias sesutes, bet, o varge, tuo metu parėjo namo mama. Ji greitai nurengė Mildutę, įsuko į patalus ir, pasodinusi prie karštų radiatorių, pagirdė karšta arbata. Kai mergaitės papasakojo apie įvykį, motina susiėmė galvą ir uždraudė joms eiti prie upės.

Tačiau atėjus vasarai šešiametė Mildutė upėje nardė it antelė. Suaugusieji niekaip nesuvokė, kaip tokia mažutė mergytė gali taip puikiai plaukioti ir dar geltonųjų vandens lelijų prisiskinti. Kuomet vienam smalsiam poilsiautojui vyresnioji sesuo papasakojo, kaip Mildutė išmoko plaukti, šis prisiminė, kad jam kaimynas, aistringas žvejys, papasakojo apie išgelbėtą mergytę, tačiau, kad ji tokia maža, šis neįsivaizdavo. Na, o savo kailinukus mergytė daugiau nedėvėjo, nes  šie suragėjo ir susitraukė.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti