Misija – užauginti miškus ateities kartoms

Sukrečiantis skaudus įvykis gyvenimą dažnai padalina į dalis – iki ir po lemtingo taško, kuris įsirėžė į atmintį visiems laikams. Toks įvykis Stakliškių ir Jiezno kraštų žmonėms buvo pernai rugpjūčio 8-ąją praūžusi audra, sujaukusi gyvenimus, išgąsdinusi, privertusi akivaizdžiai išvysti siaubingą ir aklą gamtos gaivalo jėgą. Tą lemtingą naktį lūžo ir virto iš šaknų medžiai, griuvo pastatai, žuvo žmonės… Prabėgus daugiau kaip metams nuo tų baisųjų rugpjūčio dienų, nežinantis prašalaitis vargu ar ką keisto įžvelgtų Jiezno ar Stakliškių gatvėse, nesukeltų įtarimo ir nauji namų stogai, tarp pastatų atsivėrusios erdvės. Apie baisingą vėjo galią kalba medžiai, tai, kas iš jų liko – dar vis kai kur stūksantys sulaužytų šakų ir kamienų paminklai, miškuose atsivėrę didžiulės kiaurymės. Žmonės, visą gyvenimą praleidę ūksmingų pušynų, eglynų, beržynų apsuptyje, šiandien su skausmu sako: „Nebėra mūsų miško…“
Skausmas, ašaros ir… pelnas
Gal ir gerai, kad ne vieno taip kalbėjusiojo skausmą ir pasibaisėjimą netrukus užgožė, sakytume, malonūs rūpesčiai – miškų savininkai skubėjo parduoti medieną gausiai tarsi grybai po lietaus atsiradusiems supirkėjams, skaičiavo į jų kišenes plaukiančius pinigus. Tačiau tie, kas kasdien rūpestingai stebėjo kiekvieną ūgtelėjusią pušaitę, iš krūmų nelaisvės vadavo vargstančius ąžuoliukus, kas su meile ir pasididžiavimu glostė galiūnų medžių kamienus, tie žmonės verkė – gal be ašarų, gal tik sielomis, tačiau tikru, apčiuopiamu skausmu pulsavo jų širdys. Jų globoti, rūpestingai prižiūrėti augintiniai, pavėsį, uogas, grybus dosniai dalinę sąžalynai per kelias valandas tapo išvartų, griuvenų krūvomis, šakų, lapų ir spyglių mase. O visur tvyro aštrus, kartus sakų kvapas. Medžių syvai, atsiduodantys mirtimi, traktorių burzgimas, pjūklų kauksmas – vietoj raminančio ošimo, paukščių čiulbesio, tarsi šešėlis šmėstelinčių gyvūnų.
Brandžių miškų nebeliko
Verknės girininkijos vadovas Aurimas Bartuška pasakoja niekaip negalėjęs patikėti eigulio, paskambinusio pranešti apie naktį siautusią audrą, žodžiais: „Neliko Būdų miško“. Kaip gali nelikti didžiulio išlakaus miško? Kaip gali dingti nuo žemės paviršiaus ištisi kvartalai, kaip gali lūžti į kelias dalis tvirtieji ąžuolai, lanksčiosios pušys? Tik akys ir įtikino tuo, ką girdėjo ausys – iš tiesų, audra girininkiją pakeitė beveik neatpažįstamai. Beveik nebeliko brandžių miškų, išguldyti pušynai prie Pieštuvėnų, Guostos ežero, nuniokotas Degsnės miškas… Nuostoliai milžiniški, neįtikėtini, šiandien jau gana tiksliai suskaičiuoti – per vienerius metus, likviduojant audros padarinius, sudorota apie 80 tūkstančių kubinių metrų medienos, tiek ir dar daugiau, nei jos pagaminama visoje girininkijoje per septynerius metus… Pirmosiomis dienomis po stichijos siautėjimo nebuvo kada galvoti apie dvasios skausmą, narstyti jausmų. A. Bartuška prisimena, jog svarbiausia tuo metu buvo išlaisvinti prie Guostos ežero poilsiavusius kelis šimtus žmonių, nuvalyti nuo išvartų kelius, praskinti kelią elektrikams. Į pagalbą verkniškiams atėjo urėdija, penkios girininkijos su savo darbuotojais, su galinga technika, tad įvykiai rutuliojosi sparčiai. Tomis dienomis darbo miškininkams buvo labai daug, vos sumažėjo jo ir vėliau.
Nuo šiol – medelių „auklėjimas“
Šiandien A. Bartuška sako galįs džiaugtis, jog valstybiniai miškai Verknės girininkijoje jau beveik sutvarkyti, belikę nebedaug plotelių su išvartomis. Dabar, po išlaužų valymo, pasak girininko, tenka veikti ką kita – atsivėrusiose laukymėse atsodinami miškai. Ne toks jau paprastas tai darbas: reikia ištirti kraštovaizdžius ir dirvas, paruošti žemę, samdyti sodintojus. Pasodinti medeliai nepaliekami likimo valiai, reikia juos vaduoti nuo žolių, krūmokšnių, atverti jiems šviesą ir vietą augimui, saugoti jaunučius ūglius nuo smaguriaujančių žvėrių. Dešimt metų vyksta toks želdinių „auklėjimas“, kol jie perkeliami į jaunuolynų lygmenį, po 40 metų tampa pusamžiais ir tik 80 metų sulaukę laikomi brandžiais. Girininkas sako, jog audra, palikusi Verknės girininkijoje beveik vien tik jaunuolynus, šio krašto miškininkams pridarė ne tik daugybę rūpesčių, bet ir visiškai pakeitė jų gyvenimus – nuo šiol teks vien tik „auklėti jaunimą“, auginti ir puoselėti miškus, apie jų retinimą, pjovimą galės galvoti jau tik ateinančios kartos.
Miškininko darbas – mokytis iš gamtos
Vardindamas tai, ką miškininkas privalo žinoti ir mokėti, A. Bartuška sako tik pradėjęs dirbti supratęs, kam kelerius metus reikėjo mokytis hidromelioracijos, mechanizacijos, geodezijos, agronomijos, buhalterijos, chemijos ir dar daugiau kitų dalykų, kurie, atrodytų, visai nereikalingi gyvenime. Tačiau prisireikia ir to ir dar daugiau ko, nes atlikdamas savo misiją, augindamas miškus ateities kartoms, miškininkas privalo žinoti viską, kuo gyvena, minta, serga, kvėpuoja kiekvienas medelis, ką jis mėgsta, o ko ne, kas jį liūdina ir kaip jį paskatinti… Iš tiesų, kaip vaikai, tik neišdykaujantys, neapipilantys klausimais, bet tokie pat reikalingi globos, meilės ir nuolatinės priežiūros. Štai toks dabar ir yra Verknės girininkijos miškininkų darbas – auginti gležnučius medelius ir leisti juos į gyvenimą, kasdien mokytis iš gamtos, ją gerbti ir tausoti, o jos paslaptis, kad ir kiek besistengtumei, palikti neatskleistas.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti