•  gruodis_event_cover

Meningokokinės infekcijos profilaktika

Meningokokinė infekcija (Meningococcal infection) – ūmi infekcinė liga, pasireiškianti įvairiomis formomis: nuo lengvo nazofaringito iki sunkaus meningoencefalito arba žaibinio meningokokinio sepsio.

Sukėlėjas – bakterija (gramneigiamas diplokokas) Neisseria meningitidis – meningokokas. Meningokokai labai neatsparūs aplinkoje (+10 ºC temperatūroje jie žūsta per 2 val.; +50 ºC – per 5 min., ultravioletiniai spinduliai sukėlėją sunaikina nedelsiant).

Infekcijos šaltinis gali būti tik žmogus, sergantis generalizuota (5 proc.) arba nazofaringine (25 proc.) forma ar bakterijų nešiotojas (70 proc.). Sergantis žmogus yra gerokai pavojingesnis negu bakterijų nešiotojas, nes išskiria virulentiškesnius sukėlėjus. Ypač didelį epidemiologinį pavojų kelia nazofaringine forma sergantys asmenys, nes jie labiausiai išplatina infekciją.

Užkratas plinta oro lašeliniu būdu, artimai bendraujant su infekuotais sergančiais asmenimis arba sveikais bakterijų nešiotojais. Žmonės nėra labai imlūs meningokokinei infekcijai. Imlumas priklauso nuo imuninės sistemos, be to labai svarbu ir cirkuliuojantis sukėlėjo tipas bei jo virulentiškumas.

Meningokokine infekcija serga įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai – 60–70 proc. visų ligonių vaikai. Sergamumas meningokokine infekcija daugiau būdingas žiemos – pavasario laikotarpiu. Sergamumui padidėjus, tam tikrą epidemiologinį pavojų gali sudaryti jaunų suaugusiųjų asmenų uždari kolektyvai (kariuomenės daliniai, internatinės mokyklos, bendrabučiai ir t.t.), kuriuose gali kilti meningokokinės infekcijos protrūkiai.

Pagrindiniai klinikiniai simptomai: be bendros intoksikacijos, stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Žaibinės meningokokemijos diagnozę būtina nustatyti nepraėjus 12 val. nuo ligos pradžios, nes meningokokemijai būdingas hemoraginis bėrimas jau pirmą ligos dieną.

Ligos diagnozė pagrindžiama klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais. Prognozė gera jei, gydyti pradedama laiku. Mirštamumas nuo generalizuotų formų lieka gana didelis ir įvairiose šalyje yra 6-12 proc.

Ligoniai gydomi tik ligoninėse, išskyrus atvejus, kai serga nazofaringine forma.

Susirgusiojo izoliacija. Nustačius arba įtarus susirgimą meningokokine infekcija, sergantysis izoliuojamas iki 24 val. nuo antibiotikų vartojimo pradžios. Praėjus šiam laikotarpiui, sergantysis tampa nepavojingas aplinkiniams.

Artimą sąlytį su ligoniu turėjusiems asmenims rekomenduojama profilaktika. Chemioprofilaktika – antibiotikai, skiriami perspėti antrinius atvejus ir nutraukti infekcijos plitimą. Chemioprofilaktika skiriama asmenims, kurie turėjo glaudų sąlytį su ligoniu 7 dienų laikotarpiu iki pirmųjų ligos simptomų, kol jam dar nebuvo skirti antibiotikai arba nuo jų vartojimo pradžios buvo praėję mažiau kaip 24 val.

Jei yra praėję 10 ar daugiau dienų nuo kontakto su susirgusiuoju, antibiotikai neskiriami.

Artimą sąlytį su ligoniu turėjusių asmenų grupei priklauso:

– šeimos nariai;

– asmenys, gyvenantys ir miegantys toje pačioje patalpoje (kareivinėse, internatuose ir kt.);

– kiti asmenys, turėję artimą sąlytį (bučiniai, kontaktas su seilėmis, valgymas iš bendrų indų, naudojimasis susirgusiojo dantų šepetuku, reanimacija, t.y. gaivinimas „burna į burną“, intubacija ir kt.);

– klasėje – suolo draugai ir kiti artimai bendraujantys;

– ikimokyklinėje vaikų įstaigoje – artimą sąlytį turėję vaikai. Jei per 4 savaites toje pačioje grupėje išaiškinamas antrasis atvejis, chemioprofilaktika rekomenduojama visiems tą pačią grupę lankantiems vaikams ir įstaigos personalui.

Dėl chemioprofilaktikos paskyrimo artimai kontaktavusius asmenis būtina nedelsiant nukreipti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

Aplinkos nukenksminimas. Patalpų dezinfekcija nerekomenduojama (meningokokai aplinkoje greitai žūsta). Tačiau būtina užtikrinti tinkamą patalpų valymą ir vėdinimą, ypač jei jose gyvena ar dirba daug žmonių.

Taip pat skaitykite