Liturginių rūbų paroda, skleidžianti ramybę ir tikėjimą

IMG_3799

Vilija Čiapaitė

Prienų krašto muziejaus ekspozicijų salėje eksponuojami liturginiai rūbai. Paroda parengta iš šio muziejaus fondų.

Pasidairyti, įvertinti ir nuklysti į istorinius šių rūbų, medžiagų, iš kurių jie buvo pasiūti darbščiųjų vienuolių, labirintus buvo gana įdomu.

Paklaidžiojus po XVII amžiaus amatininkų labirintus

Pati medžiaga, iš kurios pasiūti rūbai, siekia XVII amžių. XVII a. antrojoje pusėje Italijos miestai į Prancūziją ir visą Europą tebeeksportavo daug šilkinių audinių, vietinė aukštuomenė vis dažniau drabužiams rinkosi naujoviškus elegantiškus prancūziškus audinius. Todėl Italijos audėjai kraustėsi į naujus Prancūzijos šilko gamybos centrus, kur jų patirtis ir meistriškumas tapo prancūzų šilko pramonės pagrindu. Antroji parodos dalis supažindina su žaismingojo rokoko tekstile, prancūziško šilko istorijos laikotarpiu. Jo šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje užplūdo Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tapo Lionas, kuriame ir atsirado prancūziškas stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį kitusius ornamentus – nuo plokščių, dekoratyvių, nėrinius primenančių raštų iki tapybiškų, vešlių, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančių augalų ornamentų. Vilniaus bažnyčiose išliko nemažai XVIII a. liturginių drabužių, pasiūtų iš prancūziškų audinių.

Dalmatikos, arnotai išsiuvinėti šilkiniais siūlais, kurių puošnumas traukia akį. Prie šių siuvinių daug dirbo vienuolės. Tai kruopštus ir spalvų suderinamumo vientisumas, kuris verčia susimąstyti ir daryti išvadas – vienuolių būta itin kruopščių.

Trumpa informacija apie liturginius rūbus

Arnotas (lot. ornatus, ‘išpuoštas’) – viršutinis puošnus kunigo drabužis, dėvimas per mišias, savo forma primenantis apsiaustą. Arnotą kunigas velkasi ant visų kitų drabužių, po juo dėvima alba. Arnotas yra puošniausias, visą kūną dengiantis viršutinis liturginis drabužis. Jam siūti naudojamos lengvai klostėmis krentančios medžiagos. Jos būna baltos, raudonos, žalios, violetinės ir rožinės spalvos. Daug dėmesio skiriama puošybai, išpuošiant sidabru, auksu, brangakmeniais, išsiuvinėjant liturginius simbolius ir aplikacijas. Drabužis be rankovių, pailgas stačiakampis, suapvalintais apatiniais kampais, per jo vidurį eina kryžiaus arba kolonos formos juosta.

Dalmatika – iškilmingas liturginis drabužis, kurį per pamaldas vilki celebrantui asistuojantis diakonas (anksčiau ir subdiakonas bei vyskupas kunigų šventimų, vyskupų konsekracijos apeigų metu ir kitose iškilmingose ceremonijose). Kadangi iškilmių metu vyskupui asistuoja du diakonai, apsivilkę vienodomis dalmatikomis (priderintomis prie celebranto arnoto), jos imtos siūti poromis. Dalmatikos audinys, papuošimas ir spalva buvo derinami su arnotu. Dažniausiai ji buvo puošiama siuvinėjimu, nėriniais. Vėlyvaisiais viduramžiais Italijoje tapo įprasta prie dalmatikų siūlių ir ant rankovių pritvirtinti gausiai išsiuvinėtą brangų kaspiną (kokardą). Mauras šį rūbą laikė Kristaus kentėjimų ant kryžiaus alegorija ir teigė, jog rūbas ragina dvasininką pasiaukoti Dievui. Amalarijus Mecietis tuomet buvusias baltą dalmatikos ir raudoną juostelių spalvas laikė tyrumo ir meilės artimui simboliais. Vis dėlto pastaraisiais metais dalmatiką apsivilkdamas dvasininkas kalba džiaugsmą ir šventiškus jausmus akcentuojančias maldas, taigi ir rūbas laikomas šventiniu, išreiškiančiu iškilmingumą ir džiaugsmą.

Sutana. Liturginiai katalikų dvasininkų drabužiai, naudojami mūsų laikais, buvo patvirtinti Tridento visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime, vykusiame 1545–1563 metais Italijos mieste Tridente. Po šio susirinkimo kasdieniu privalomu kunigo drabužiu tapo sutana (prancūziškai – apranga). Nešiojama ji buvo jau VI amžiuje ir iš pradžių tai buvo paprastas tamsus maišas, kurį vilkėdavo atgailaujantys dvasininkai. Tamsi spalva simbolizavo atsiskyrimą nuo pasaulio. Pasak diak. Mozės, šiais laikais, „atleidus varžtus“, sutana daugiau naudojama tik liturgijoje. Šį drabužį privalu nešioti su koloratka (apykakle – įdvasinimo ženklu). Klierikai juokaudami vadina ją „skaistute“.

Stula graikiškai reiškia šalį. Stula simbolizuoja nemirtingumo rūbą, ji yra vizualus kunigo galios pareiškimas, simbolizuojantis, kad žmogus, kuris ją dėvi, turi teisę teikti sakramentus. Kunigas stulą užsideda ant pečių, o diakonas ją sega apačioje ir užsimeta per kairį petį, o tai reiškia, kad diakonas negali teikti visų sakramentų, liaudiškai tariant, – tėra tik pusiau kunigas. Dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių diakonai patarnaudavo Šv. Mišių metu, o pats graikų kilmės žodis diakonas, lotyniškai ministrus, reiškia tarną.

Kapa – brangus priekyje atviras ir susegamas apsiaustas su gobtuvu procesijoms, ypač lauke, ir ne Mišių liturgijoms, dėvimas ant albos ir stulos.

Taigi, paroda vyks tik šią savaitę, tad tikiu, jog ji ne vieną sudomins ir atsiras norinčių apžiūrėti XVII ir vėlesnių amžių liturginius rūbus, kurie skleidžia ramybę ir tikėjimą.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti