Kraštotyrinis leidybinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919-1940 m.“

Gelbėkit vaikus

IMG_0232 REDAG

Gruodžio 17 dieną (trečiadienį) 15.00 val. Prienų rajono savivaldybės salėje įvyks šio kraštotyrinio-leidybinio projekto pristatymas (darbo pradžia) krašto visuomenei. Renginyje dalyvaus projekto rėmėjas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis, Prienų rajono savivaldybės vadovai. Kviečiami aktyviai dalyvauti Prienų ir Birštono kraštų seniūnai, bendruomenių pirmininkai, mokytojai, muziejų istorikai, kraštotyros entuziastai, partizanų šeimų nariai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, žiniasklaidos atstovai bei visi tie, kuriems rūpi mūsų protėvių – Lietuvos karių atminimo išsaugojimas. Renginio vieta – Prienų rajono savivaldybės salė.

Krašto žmonių – carinės armijos karių likimai Pirmajame pasauliniame kare

Lietuvos kariuomenė tarpukariu buvo savo krašto žmonių tvirtovė, piliečiai ją gerbė ir ja pasitikėjo. Kitoks požiūris vyravo carinėje kariuomenėje: į lietuvius buvo žiūrima kaip į nereikšmingą mažumą, jais buvo nepasitikima. Ruošdamas informaciją mūsų projektui, aptikau įdomią medžiagą, kuri dar niekada nebuvo skelbta ir tyrinėta.

Tai Pirmajame pasauliniame kare carinės Rusijos kariuomenėje kariavusių mūsų krašto žmonių (Jiezno, Stakliškių, Nemajūnų) dokumentai, net fotografijos.

1919 m. nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjus visuotinei karinei mobilizacijai iš tarnavusių carinėje kariuomenėje lietuvių karių buvo reikalauta tarnybą įrodančių dokumentų. Taip atsirado vertingų dokumentų bylos, dešimtys jau dabar vos ne šimtmečio senumo nuotraukų.

Minime Didžiojo arba Pirmojo pasaulinio karo, nusinešusio tiek daug gyvybių ir pakoregavusio mūsų tautos likimą, pradžios šimtmetį. Mūsų krašto sąsajos su Pirmuoju pasauliniu karu dar nėra tyrinėtos, tad nusprendėme pabandyti nors šiek tiek šią spragą užpildyti. Manome, kad ši medžiaga pravers ir krašto istorijos mokytojams.

Kol kas nėra tikslių duomenų, kiek Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo krašto žmonių iš tuometinio labai didelio Jiezno valsčiaus, apėmusio Jiezną, Stakliškes, Nemajūnus, jų apylinkes, net ir Paprienę. Apytikriai manoma, kad jame dalyvavo iki 170 žmonių, iš jų apie pusė žuvo arba dingo be žinios. Analizuosime išgyvenusiuosius karą ir sugrįžusiuosius į gimtąjį kraštą iš Stakliškių, Jiezno, Nemajūnų, Siponių apylinkių. Ant nuotraukų 1919 m. mobilizacinės komisijos pažymėjo kryžiuku ar kitais ženklais mūsų krašto žmones, tarnavusius carinėje kariuomenėje.

Stakliškėnų sąrašai

Pačiose Stakliškėse XX amžiaus pradžioje gyveno apie 2600 gyventojų, iš jų 1270 vyrų. Stakliškės buvo Jiezno valsčiaus carinės karinės mobilizacijos punktas. Netoli, Butrimonyse, buvo Vilniaus gubernijos Trakų apskrities III-asis policijos skyrius, kuris atvykdavo reguliuoti mobilizacinės veiklos. Dauguma stakliškėnų, kaip ir kitų karo žmonių, į carinės Rusijos kariuomenę buvo pašaukti 1915 m., kada vokiečiai išstūmė rusus iš Suvalkijos ir persikėlė į kitą Nemuno krantą. Į Pirmojo pasaulinio karo katilą pateko šie stakliškėnai:

Ausweis

1) Šeškus Kazys, Antano, iš Alšininkų;

2) Pankevičius Jonas, Karolio, iš Kvedariškių;

3) Knyšius Juozas, Jono, iš Jaunionių;

4) Januškevičius Juozas, Karaliaus, iš Ganciūnų;

5) Matukaitis Labukas, Jono, iš Gineikonių;

6) Zalieskas Vladas, Alfonso, iš Stakliškių;

7) Mickus Pranas, Igno, iš Stakliškių;

8) Cekanavičius Jonas, Aleksiaus, iš Stakliškių;

9) Kaminskas Kajetonas, Tomo, iš Stakliškių;

10) Kaminskas Adomas, Jono, iš Stakliškių;

11) Biliukevičius Pranas, Adomo, iš Stakliškių;

12) Armanavičius Juozas, Vaclovo, iš Stakliškių;

13) Zumas Ignas, Andriaus, iš Sudvariškių;

14) Šiupšinskas Nikodemas, Jono, iš Žiupos;

15) Tamulionis Vincas, Andriaus, iš Gripiškių;

16) Kandrotas Aleksius, Kazio, iš Anglininkų;

17) Tarasevičius Adomas, Motiejaus, iš Medžionių;

18) Andriulevičius Adomas, Miko, iš Krasausiškių;

19) Brazionis Juozas, Vinco, iš Alšininkų;

20) Čepukaitis Antanas, Jono, iš Tervydų;

21) Klizas Pranas, Motiejaus, iš Sudvariškių;

22) Labukas Jonas, Igno iš Gineikonių;

23) Nekrošius Vincas, Antano, iš Pikelionių;

24) Nekraševičius Antanas, Miko, iš Būdų;

25) Penkauskas Pranas, Juozo, iš Stakliškių;

26) Švedas Kazys, Martyno, iš Trečionių;

27) Andriulevičius Adomas, Juozo, iš Gripiškių;

28) Adomas Pugačiauskas iš Noreikiškių;

30) Pėdnyčia Tomas iš Noreikiškių;

31) Genevičius-Genys Juozas, Martyno, iš Unkonių;

32) Zumas Antanas iš Paželvės vienkiemio;

33) Janavičius Ignas iš Noreikiškių (tėvavardžiai nenurodomi);

IMG_0240 -Petras Pėdnyčia iš Noreikiškių EDAG

34-41) Baranauskas Šimas, Marės, iš Stakliškių ir dar devyni stakliškėnai: Budra Jeronimas, Adomo; Bražinskas Jurgis, Mataušo; Jaskutėlis Adomas, Aleksiaus; Jaskutėlis Aleksius, Juozo; Noreika Adomas, Stepo; Standvila Kazys, Adomo; Smolskas Jonas, Jono; Butkevičius Bolius, Juozo; Jurkonis Vincas, Baltraus (LCVA, f.974, ap.1, b.17, l. 10, 10ap).

Dauguma jų pergyveno ne tik sunkius karo vargus, bet ir vokiečių nelaisvę. Štai Petras Pėdnyčia iš Noreikiškių (nuotraukoje matome mažesnio ūgio) savo sunkias karo dienas apibūdino taip: „Tarnavau rusų kariuomenėj Vyšnevskio pulko pirmoj kuopoj, buvau paimtas nelaisvėj germanų, apturėjau didelį vargą, pridedu laiškus manęs siuntimo į nelaisvę“ (Ten pat, p.63). Petras Židanavičius iš Stakliškių (nuotraukoje pažymėtas antroje eilėje) savo vargus aprašė taip: „Buvau mobilizuotas rusų armijon 1915 m. ir tarnavau leibgvardijos Semionovsko pulke I kuopoj. Kovojant su vokiečiais prie Vilniaus patekau į jų nelaisvę ir iškentėjau beveik 3 metus. Grįždamas į Tėvynę pamečiau visus dokumentus, liko tik fotografija, kurią dirbdamas kartu su kitais belaisviais pasiėmiau“ (Ten pat, p.85). Adomas Pugačiauskas iš Noreikiškių: „Tarnavau rusų kariuomenėje, per kam buvau sužeistas į kairę koją, buvau paimtas į nelaisvę germanų, turėjau kentėti didelį vargą“ (Ten pat, p.75). Stakliškėnas Karolis Ramančiuskas pareiškime krašto mobilizacinei komisijai 1919 m. birželyje rašė: „1915 m. 15 vasario buvau paimtas į rusų kariuomenę, tais pačiais metais patekau į vokiečių nelaisvę ir išbuvau ligi 1919 m. sausio 9 d. Apie patirtus vargus neminėsiu, nes visiems gerai žinoma ką reiškia būti vokiečių nelaisvėje“ (Ten pat, p.79).

IMG_0275-GENEVIČIUS JUOZAS MARTYNO IŠ Unkonių REDAG

Genevičius Juozas, Martyno (kai kur vadinamas Geniu – V. K.) nufotografuotas šalia vokiečių sargybino su šautuvu. Jo tarnybą liudiję kaimo žmonės tvirtino: „1915 m. buvo mobilizuotas rusų  valdžios, buvo paimtas į rusų armiją. Tarnavo 171 Kovienskam pulke, tais pačiais metais buvo paimtas ties Vilniumi į vokiečių nelaisvę, ten išbuvo 3 metus, buvo paliuosuotas į Tėvynę. Grįžtant iš nelaisvės buvo užpultas ir sumuštas, iš jo buvo atimti dokumentai“ (Ten pat, p.87). Antanas Zumas iš Paželvės vienkiemio tarnavo tame pačiame pulke ir 1915 m. mūšiuose

prie Kalvarijos pateko vokiečiams į nelaisvę, kur išbuvo iki 1918 m. gruodžio. Vėliau buvo nuvarytas į Gumbinę, iš ten į Goldapą, dar vėliau į Karaliaučių, galutinai – į Klaipėdą, iš kur sugrįžo į namus (Ten pat, p.90). Janavičius Ignas iš Noreikiškių tarnavo 7-ajame Žemaitijos (Samogitskim) grenadierių pulke nuo 1915 iki 1917 metų, o 1917 m. vidurvasaryje pateko į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo iki 1919 m. (Ten pat, p.93).

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti