• Baneris_KVitrina_LVSO_Meilės lyrika_560x200  Stovyklos datos 06.13-06.17 07.11-07.15_ 07.18-07.22_ 08.01-08.05_ 08.08-08.12_

     

     

     

Kovų už Laisvę prisiminimai neišblės

Dainos, atėję iš tolimų tolimos praeities, apraudančios žuvusiuosius, primindamos karžygius, pasakoja tai, kas nebuvo užrašyta kronikose, analuose ar memuaruose. Nežinomi vardų tų kariūnų ir jų vadų, kurie narsiai gynė savo gimtąjį kraštą nuo vokiečių, švedų, rusų, nuo kryžiuočių ar Aukso ordos plėšikų. Bet jų žygiai nemirtingi, jie išliko bedugnėje tautos atmintyje – dainose, legendose ir sakmėse. Šiandien, raštingumo amžiuje, mes galime minėti ir prisiminti sukilėlius prieš carinę okupaciją, knygnešius ir atgimimo šauklius, pokario partizanus ir jų rėmėjus. Kasmet su liūdesiu ir didžiule pagarba minime ir dar, regis, taip neseniai, tik prieš dvidešimt vienerius metus, giesmėmis ir maldomis nuskambėjusį, krauju aplaistytą sausį, žlegančių tankų sutraiškytus, okupantų nužudytus beginklius žmones, iškeliavusius Amžinybėn su Lietuvos vardu lūpose. 1991-ųjų sausio 13-oji… Diena, kuomet pasaulis išgirdo mūsų šauksmą, kai pamatė mūsų drąsą ir ryžtą žūti už Tėvynės Laisvę.
Vėl kausto siaubas, baimė ir nerimastis, kai televizijos ekrane vienas kitą keičia tų lemtingų dienų įvykiai, užfiksuoti bebaimių žmonių, buvusių kartu su visais prie televizijos bokšto, prie Aukščiausios tarybos rūmų, sausakimšose aikštėse ir gatvėse. Maldos ir giesmės, raudos ir skausmo šauksmai… Tai jau praeitis, jau dvidešimt vieneri metai praėjo, bet tie, kas visa tai išgyveno, niekada nepamirš savo patirties, dvasią kausčiusių jausmų. Ankstyvą ir tamsų rytą Stakliškių seniūnijos administracinio pastato languose sužibusios žvakelės, mokyklos kieme suliepsnojęs laužas – tai simboliai tos tragiškos nakties, kai už Laisvę žuvo keturiolika mūsų tautos žmonių. Jų atminimui ir tų, kurie kartu su jais mums dovanojo šiandieną, vėl suskambo dainos, prakalbo gyvieji liudininkai. Etnologė Rita Balsevičiūtė prisiminė, jog tuomet nežinojusi, kur eiti ir ką daryti, prasiblaškiusi visą naktį viena namuose, o rytą baimės suspausta širdimi išlydėjusi kaimynų vaikinukus Vytą Daudą ir Joną Degutį į Vilnių. Šie, neturėdami pasų, tik savo vardus ir pavardes užsirašė ant lapelių ir paslėpė po drabužiais. Ruošėsi žūti… Laimė, jie grįžo, kupini skaudžių ir kartu džiugių įspūdžių apie žmonių vienybę, narsą ir pasiryžimą. Kraštietis profesorius Alfredas Smailys tada keliomis kalbomis šaukė į pagalbą lietuviams pasaulio tautas ir jų vadovus, pirmuosius laisvos Lietuvos parlamentarus saugojo ir gynė stakliškietis Gintas Seniauskas, dar nežinia, kiek kraštiečių tada šalo prie rūmų, vadintų Lietuvos širdimi. Tomis dienomis visi, neabejingi Lietuvos ateičiai, mintimis ir sielomis buvo ten, Vilniuje, kur sprendėsi visų mūsų likimai. Klebonas Alfredas Rukšta, tuo metu dar gyvenęs Lenkijoje, kartu su nedideliu būreliu bendraminčiu išeivių, surado ilgai slėptas trispalves ir giedodami bei skanduodami „Valensa, prisimink pažadą palaikyti Lietuvą!“ ėjo Vroclavo gatvėmis, taip prisidėdami prie tautiečių kovos Tėvynėje. Klebonas parodė ir peiliuką, kurio kriaunos parkalbino Laisvės varpą, dovanotą Amerikos lietuvių ir išlupta šerdimi kabojusį Kauno Karo muziejaus bokšte.
Nepamiršo Stakliškių seniūnijos žmonės paminėti ir tų kraštiečių Laisvės gynėjų, kurie dalyvavo nepriklausomybės kovose 1918 metais: Vyčio kryžiaus kavalieriai Adomas Jaskutėlis ir Jonas Pugačiauskas bei savanoriai, šauliai Adomas Bendaravičius, Jonas Bendaravičius, Jonas Ragina, Antanas Smolskas, Povilas Ditkevičius, Vincas Braziukaitis, Petras Ramanciuška, Jurgis Jaskutėlis, Juozas Germanavičius, Pranas Germanavičius, Pranas Noreika, Stasys Tarasevičius, Jonas Kandratavičius, Jonas Skrolius, Julius Kaminskas, Jonas Šiupšinskas, Jonas Jankauskas, Aleksas Šimanskas, Jonas Ignatavičius. Šių didvyrių ir žuvusiųjų Sausio 13-ąją atminimą stakliškiečiai pagerbė tylos minute.
Kasmet vis grimzta į praeities tolumas tokie svarbūs kiekvienam lietuviui įvykiai, užsimiršta veidai ir vardai, iškeliauja Amžinybėn liudininkai. Žmogaus atmintis gyva kartu su juo, tai, kas neužrašyta, netrukus tampa tik nesvarbia smulkmena tiems, kas nepatyrė karų, kovų ir netekčių. Pasak klebono A. Rukštos, būtinai reikia pasirūpinti, kad būtų užrašyti ir išsaugoti prisiminimai, kad žmonės, prieš dvidešimt vienerius metus aukoję Laisvei visa, ką galėję, būtų įamžinti ir pagerbiami. Garbingą savo praeitį išsaugoti ir dovanoti ateičiai – dabarties kartos pareiga.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti