•  

     

     

     

Klebonas Kazimieras Skučas – kaip ąžuolas, kurio pavėsyje norisi užsibūti ilgiau

IMG-2915

Vilija Čiapaitė, Daiva Venclovienė

34 metus atidavęs Pažėrų Švč. Jėzaus širdies parapijos tikintiesiems, 87 metų klebonas Kazimieras Skučas nusprendė ganytojiškus darbus perduoti jaunesniam kolegai Kęstučiui Vosyliui ir išeiti į užtarnautą poilsį.

Pažėrų Švč. Jėzaus širdies parapijoje K. Skučas klebono pareigas ėjo nuo 1987 metų. Atvykęs iš karto aktyviai įsijungė į Alšėnų seniūnijos veiklą, buvo vietos bendruomenės tarybos narys, visada ištiesdavo pagalbos ranką reikiamu metu kiekvienam, kuriam reikėjo pagalbos.

Būtent klebono pastangomis buvo sutvarkyti bažnyčios vargonai, įrengta šarvojimo salė. Be jo, neapsieidavo nė vienas bendruomenės susibūrimas, dvasininkas organizuodavo įspūdingus Žolinės atlaidus, sakralinių ir Kalėdinių giesmių festivalius.

Klebonas K. Skučas kunigavo ir Veiverių šv. Liudviko parapijoje.

skucu seima

Vaikystė, mokslai, pomėgiai, šeima

Klebonas Kazimieras Skučas gimė 1934 m. Barauskinės kaime netoli Veiverių. Su didele meile jis mini savo tėvelius, buvusius garbingais, atsakingais ir dievobaimingais. Jie buvo pavyzdys jam visą gyvenimą. Ir dar. Prisimindamas senelį, jis pasakojo, jog šis vietinių dažnai buvo vadinamas „kaulų gydytoju“. O anūką Kazimierą laikotarpis ir dvasinis išauklėjimas nuvedė kitu keliu, jis tapo kunigu, kuris yra savotiškas sielų gydytojas.

Jo biografijoje paliko įspaudą mokslai anuomet garsioje Veiverių gimnazijoje, tarnyba sovietų armijoje Tolimuosiuose Rytuose, studijos Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje. Daug davė net dvejus metus trukęs darbas kalvystėje.

baigiamoji laida

Nors gyvenimas buvo pilnas pačių netikėčiausių vingių, tačiau tėvų paliktas palikimas – meilė Dievui, padėjo priimti didelį sprendimą jo gyvenime. Taigi jis nutarė tarnauti Dievui, o jau 1964 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Klebono K. Skučo pirmoji tarnystės vieta – Kėdainiai, po to sekė Alytus, Prienai.

Taip jau gyvenimo upė pakreipė vagą, kad sudegus Sangrūdos bažnyčiai, jis, kaip nusimanantis apie statybas, 1973 m. buvo paskirtas į šią parapiją. Čia jis iš buvusios klebonijos surentė bažnyčią. Dabar tikintieji kleboną mena kaip sumanų ir nuoširdų žmogų, kuris bet kuriuo metu ištiesdavo ranką, rasdavo šiltą, padrąsinantį žodį.

klebono9

Ne tik tarnystė, bet ir pėdsako palikimas po savęs

Nuo 1983 metų Kazimieras Skučas klebonauja šv. Liudviko parapijoje Veiveriuose, po to dar ir Pažėruose. Klebonas, pagarsėjęs kaip sumanus organizatorius, telkiantis žmones bendrai veiklai ir nemokantis sėdėti rankas sudėjęs, nuolat remontuoja, stato, meistrauja. Didžiausia vertybė gyvenime jam – žmogus ir bendravimas.

Jo dėka Veiveriuose įkurtas Rimorystės muziejus talpina karietas, roges, pakinktus, balnus, varpus. Beje, vienas pakinktas kažkada priklausė net klebono dėdės, buvusio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro generolo Kazimiero Skučo žirgui. Kolekcijoje yra ir bičiulių iš Vietnamo atvežtas nendrinis botagas, nes, pasak klebono, Lietuvoje botkaičiai neauga.

Kadangi klebonas be galo mylėjo arklius, jau po dvejų metų įsigijo pirmąjį širmą žirgą. Jis pasakojo, kad arklius pamilęs dar vaikystėje. „Tėtė visuomet laikydavo gerus arklius, tačiau „mandros“ karietos neturėjo. Jis mane išmokė taisyti ir pakinktus, todėl, kai tik atsirado galimybė, įsigijau ir žirgą. Po to prie to įsigijau roges ir kelias senas karietas, kurias pats restauravau“, – pasakojo klebonas K. Skučas.

Yra žinių, kad apie 15 karietų klebonas restauravęs išdalino žmonėms. Viena iš jų padovanota Anykščių arklio muziejui, dar viena džiaugiasi Rumšiškių muziejus. Beje, viena jo gaminta karieta važinėjosi ir visi be išimties Kauno rajono merai, tad humoro jausmo nestokojantis klebonas kartą net ketino prie vežimaičio prikalti tai liudijančią memorialinę lentelę, tačiau tai ir liko linksma jo šnekos dalimi. Klebonas juokaudamas net pasakojo apie suvalkiečius, jog visos karietos ir važiai – poriniai, nes suvalkiečiai į vežimus mažiau dviejų arklių nekinko. Dar vienas pastebėjimas – klebono vežimaičiais važinėjosi ir vyskupai iš Lietuvos, Lenkijos ir net svečiai iš Ispanijos. Taigi, karietaitės labai populiarios ir naudojamos ne tik iškilių žmonių, bet ir paprastų lietuvaičių. Jo mėgstamiausia, kuria didžiuojasi, tai prieš 100 metų pagaminta karieta, kurią jo krikšto tėvas Bernardas Skučas nusipirko iš rusų generolo, o tai didžiulė vertybė. Ir dar viena branginama – austrų gamybos karieta, parvežta iš užsienio.

O meilė žirgams klebonui niekada nebuvo dingusi, net paklaustas apie juos, jis mėgsta kartoti: „Kaip gali nemylėti žirgo? Juk jis yra mūsų valstybės herbe!“

pakviestas į kgb galvojo kadbus paskutinenuotr

Įvertintas ir mylimas

Dvasininkas mylimas už nuoširdumą, teisingumą, rūpestingumą. Nei vienas bendruomenės susibūrimas nei anksčiau, nei dabar neapsieina be jo. Jo vadovaujamos Žolinės kasmet pritraukia minias žmonių. Jis tarsi atjaunėja, nes būdamas tarp tikinčiųjų įgauna dvasios ramybės. Beje, klebonui Kazimierui Skučui yra suteiktas Prienų garbės piliečio vardas, 2008 m. Žemės ūkio ministerijos rengtame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ jis pelnė Lietuvos kaimo dvasininko titulą – už dvasinių ir moralinių kaimo žmonių vertybių stiprinimą. 2018 m. Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonui kunigui Kazimierui Skučui buvo skirta „Šimtmečio amatų puoselėtojo“ nominacija Lietuvos žemės ūkio ministerijos organizuotame konkurse „Lietuvos šimtamečiai ąžuolai“. Kaip ir visi šio konkurso nominantai, jis apdovanotas ąžuoliuku – legendinio Stelmužės ąžuolo sodinuku, kuris pasodintas Pažėruose, Kazimiero Skučo ąžuolų giraitėje. Už gražią veiklą Kauno rajono mero apdovanotas paauksuotu medaliu.

rimoriaus pasakojimai

Visada atranda laiko pokalbiui

Klebonas labai gerai pamena savo gyvenimo vingius. Pasak jo, tėveliai labai draugavo su kunigu Krupavičium. Šis dažnai lankė parapijiečius, švietė žmones, mylėjo juos. Ypač mylėjo arklius. Būdavo, kai kunigas Krupavičius važiuodavo į stotį, pats imdavo važnyčioti. Kazimierui jis buvo svarbus ne tik dėl to, kad jį pakrikštijo, bet ir buvo labai geras tikro kunigo pavyzdys.

Klebonas K. Skučas, prisimindamas tėvus, pasakojo, jog mama buvo namų šeimininkė. Abu tėveliai dainuodavo, sesės irgi buvo kadaise choristės. „O man nedavė dievas klausos“, – konstatavo savo nebalsingumą klebonas. Tėtis žiemos vakarais visada skaitė vaikams įvairias knygas. Vieną žiemą perskaitė V. Hugo „Vargdienius“. Gal todėl klebonas labai mėgsta skaityti knygas. Ypač mielai skaito apie partizanus, tremtį.

Dar nardydamas po prisiminimus, jis pasakojo, jog besimokant 10 klasėje klasiokės sakydavo, kad jis panašus į kleboną.

Daug laiko praleisdavo pas pusbrolį kunigą Gintautą Šlienavoje (jis palaidotas Veiveriuose), jis ir skatino, patarė stoti į seminariją. Deja, po to, kai Kazimieras parašė laišką suimtai auklėtojai, chemijos mokytojai Kunigonytei (“Labai gera auklėtoja buvo, labai gera…“, – atsidūsta), saugumo persekiojamas nebegalėjo stoti į kunigus. Armijos laukė kaip išganymo, išėjo iškart po Vėlinių, išvyko į Pavolgį. Metus mokėsi autošaltkalvystės. Tas amatas leido po armijos susirasti darbą Kaune. Kitus metus armijoje buvo šiaurėje, kišenėje visą laiką turėjo rožinį, ir nors buvo labai šalta, širdį šildė malda.

Po trejų metų darbo šaltkalviu buvo saugumo primirštas ir galėjo stoti į kunigų seminariją. Ją baigė 8 seminaristai. Dabar yra likę tik 2. Labai patiko studijuoti, „tai tikrai geras laikas“. Beje, dar išmoktas batsiuvio amatas pagelbėja rimoriaus darbe.

Visos atostogų vasaros praleistos remontuojant bažnyčias (Veiveriai, Pilviškis, Griškabūdis, Sasnava, Vilkaviškis, seminarijos pastatai). Visur pridėjo savo išmanumą ir nusimanymą statybose. Būtent tokie darbai jam labai patiko, o tuo pat metu susipažino su kunigyste, įsitikino, kad tai tikrai jo kelias.

IMG-2913

Nemoka skųstis, dejuoti

Dabar turi ne vieną arklį. Pasak pašnekovo, tai „liga“. Kai tik užsimenama apie arklius, akys sužiba ir su pakylėjimu vardina, kodėl reikia juos gerbti, kodėl reikia juos mylėti. Sakosi, tai didelė jo atgaiva.

Niekada neišgirsi iš klebono aimanų: „Labai geras gyvenimas mano. Niekas neskriaudė, nieko netrūko“. Taigi kalbėdama su juo suvoki, jog jis nemoka skųstis, dejuoti. Bėdas, nelaimes, ligas, netektis mini tik kaip įvykius, nesureikšmindamas. Ir tik pokalbio metu pamatai, kaip spindi veidas kalbant apie seminariją, tėvelius, sutiktus gyvenime žmones ir, žinoma, arklius. Pats klebonas K. Skučas kiekvienam įvykiui randa linksmą palyginimą, pajuokavimą. Jis toks žemiškas ir bendraudamas pasijunti jo artimu draugu.

O pabaigai, klebonas pasakė, jog „Kiekvienas gaunam įtakos iš krikšto tėvų“. Juk iš savo krikšto tėvo gavo ne tik karietą, bet ir polinkį į pokštus, kuriuos prisimena ir dabar.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti