„Kalbantys paveikslai“: nepasitikinčias savimi moteris būtina „išlaisvinti“ iš jų pačių susikurtos nelaisvės

image (6)

Vilija Čiapaitė

Kai visai netikėtai Birštono kultūros centre teko apžiūrėti trijų gana skirtingų dailininkų parodą, buvau apžavėta Raimondos Tamo portretų. Tuomet rašiau: „Menininkės Raimondos Tamo „Auksas/Rūdys“ priverčia susimąstyti ir tapti stebėtoju. Jos darbuose gali panirti į visą amžinybę kurtos gražiausios formos dvasią, kuri tarsi pasislėpusi už rūdžių uždangos.

image (1)

Tačiau galima kai kur įžvelgti įdėmų žvilgsnį, tarsi sakantį, kad niekas nebūna laikina. Akys, žvelgiančios į tave, stebuklingu būdu priverčia susimąstyti, įsismelkti giliau, nubraukus laiko ir gamtos padarinių sukeltas, nusėdusias rūdis. Tai verčia išgirsti, pamatyti, suvokti, kad žmogaus galimybės yra beribės, kad tobulas kūnas gali būti ne tik tobulose formose, bet ir vidiniame žmogaus pasaulyje. Menininkės išgautas rūdžių atspalvis priverčia skirtingame šviesos fone įžvelgti ne tik rusvus atspalvius, bet ir auksu tviskančius kontūrus”.

image (2)

Kažkaip visai netikėtai ir, tikiuosi, ilgam užsimezgė draugystė. Stebėjau, rašiau FB paskyroje, jog noriu kitokių spalvų, gaivos gurkšnio. Ir… gavau! Net žodžiai įstrigo gerklėje, kai pamačiau moterų portretus, kurie bus eksponuojami Zyplių dvare nuo gegužės 4 dienos. Kuklus parodos pavadinimas „Kalbantys paveikslai” – tik išorinis jos rūbas.

image (3)

Raimondos parodoje – vien moterų portretai. Ir tai neatsitiktinai, nes kitą dieną po parodos atidarymo – Motinos diena. Prieš tapdama moterimi, ji kažkada buvo drugelius ir laumžirgius besivaikanti viliokė mergaitė, po to – jaunystė, kuomet ji pajunta pirmojo bučinio saldumą, pirmąją meilę, pradeda siekti to, kas gyvenime duota Dievo – motinystės.

image (4)

Tačiau daugelis paprastai moteris skirsto į gražias ir negražias. Raimonda tam paprieštaraus ir pasakys, jog visos moterys gražios! Kiekvienos moters ar mergaitės portrete gali įžvelgti vidinį pasaulį, kuriame apstu tik kūrėjai įžvelgiamų emocijų ir gyvenimiškos patirties pliūpsnį, paslėptą po švelniu spalvų brūkštelėjimu. Juk moteris – tai neperskaityta knyga, ir tai leidžiama padaryti tik tiems, kurie moka mintimis nudengti skraistę.

image (5)

Kai kuriuose portretuose pamačiau ir pačios autorės dvasinio pasaulio, kuriuo dalijasi su aplinkiniais, charakterio ir veido išraiškų sustabdytas akimirkas. Jose vidinio pasaulio ir energijos laužas, kuris leidžia mintims sudegti ir paleisti jas vėjui išnešioti po bundančios gamtos pievas.

image (7)

Pati Raimonda prisipažino, jog dažnai savo tapybos darbuose stengiasi atskleisti psichologinį, dvasinį moters ar žmogaus, kurį tapo, veidą. Kiekvienam sava spalvų paletė, kuri ne tik ieško, bet ir atranda tai, kas skiria vieną modelį nuo kito, kartais net ir jungia visas moteris. Be abejo, viso to jungtis, kad viskas prasideda nuo moters ir jos moteriškumo. Raimonda prisipažino, jog tapydama tarsi išgrynina pagrindinę moters savybę, taip susiedama su spalvomis.

image

Moteris – tai grožis, ir šį kartą jos pateikiamos kitokių emocijų, potėpių, spalvų žaisme. Tai Raimondos mintis, kad tas sukaustytas, nepasitikinčias savimi moteris būtina „išlaisvinti“ iš jų pačių susikurtos vergovės.

Pasak autorės, moterį, kurios akyse dega laisvės žiburėliai, ji gali drąsiai vadinti laiminga. O tokių nedaug, tad ši paroda it atsakas į daugelio moterų mintyse užduodamus sau klausimus.

Labai nudžiugau, kai sužinojau, jog poetė Gulbė (toks jos pseudonimas) parašė eiles kiekvienam portretui. Pasak jos: „Gerklė išėjo su gomuriu“, kai pamatė ekspoziciją.

Štai tokiomis Gulbės eilėmis ir pradėčiau parodą:

„Pasileisiu plaukus

Ir nuoga išbėgsiu

Į vaikystės sodą,

kur basa laksčiau.

Vaikišką naivumą

Vėl susigrąžinsiu

Gerumu spindėsiu TAU!!!“

Tad kad pajustumėte, kad mergaitė, mergina ir moteris yra gyvenimo ir moteriškumo dvasios, emocinio, motinystės ryšio kelias, kuriame sudėta MOTERIS – aplankykite, pamatykite, pajuskite tai Zyplių dvare, kur Raimonda Tamo dosniai praskleis moteriškumo maršką.

 

 

Taip pat skaitykite