Jiezno valstybinei viešajai bibliotekai – 75-eri (II). Lietuvos savanoris Stasys Jakimavičius – pirmojo bibliotekos vedėjo asmenybė

IMG_0053

Jau paskelbus švietimo ministro įsakymu apie Jiezno valstybinės viešosios bibliotekos įsteigimą, 1939 m. vasario 16 dienos šventinis „Lietuvos ūkininkas rašė: „Susidomėjimas biblioteka numatomas nemažas. Vien tik bibliotekai vesti kandidatų jiezniečiai priskaito apie 10. Kiek girdėti nuo vasario 1 d. pereina į skaityklą ir laikraščiai“ („Lietuvos ūkininkas“, 1939 m. vasario 16 d., nr.7, p.9). Laikraštis pastebėjo, kad kol kas nesimatė bibliotekos vedėjo. Šį faktą patikslino savo diplominiame darbe E. Markūnaitė (vėliau Butkevičienė – V. K.), pažymėjusi, kad „biblioteka įsikūrė valsčiaus patalpų mansardoje, ji užėmė nedidelį kambarėlį, o vedėjas buvo paskirtas nuo 1939 m. balandžio 1 d.“ (E. Markūnaitė. Jiezno miesto bibliotekos istorija. Diplominis darbas. V.1967, p.6) (toliau – E.Markūnaitė).

Nežinome, kiek išties buvo kandidatų į bibliotekos vedėjo pareigybę, bet juo tapo Jiezno krašte labai gerbiamas žmogus, aktyvi, principinga, patriotiška asmenybė – Lietuvos savanoris Stasys Jakimavičius. Jis gimė 1898 m. birželio 4 d. Jiezno miestelyje, amatininko ir namų šeimininkės šeimoje. 1907-1908 metais jaunasis Stasiukas baigė dvi carinės valdinės mokyklos klases. Daug nepriteklių ir baisumų teko iškęsti Pirmojo pasaulinio karo, kaizerinės okupacijos laikotarpiu.

1918 metų pabaigoje jaunos Lietuvos vyriausybė kreipėsi pagalbos į savanorius, nes į kraštą veržėsi bolševikai ir lenkai. Gruodžio pabaigoje Stasys su kitais keliasdešimt krašto žmonių dešimčia vežimų vyko į mobilizacinį centrą Alytuje. Nuo 1919 m. sausio 1 d. iki 1921 m. kovo 1 d. kovojo už Lietuvos laisvę pirmojo legendinio nepriklausomos Lietuvos pirmojo pėstininkų, vėliau pavadinto LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino, pulko gretose (LCVA, f.1567, ap.2, b11, p.1-2). 1919 m. vasario 12-13 dienomis jis kartu su prieniškiais Pranu Bakušinsku ir Stasiu Liutkaičiu   dalyvavo sunkiose kautynėse dėl Alytaus, kuriose žuvo karininkas Antanas Juozapavičius.

Pirmasis bibliotekos vedėjas Stasys Jakimavičius 1

1919 m. gegužės mėnesio pradžioje kautynėse ties Kaniūkais, Utenos rajone, S. Jakimavičius didvyriškai kovojo. Jis, kaip būrio vadas, mūšyje sulaikė einančias pirmyn dideles priešų jėgas, nepaisydamas smarkaus šaudymo išstatė savo būrio kulkosvaidžius. Tada prileido priešą kiek galima arčiau ir reikiamu momentu atidengė taiklią ugnį. Mūšyje buvo sužeistas, bet savo vietos nepalikdamas veikė, kaip galėjo. Bolševikai buvo sulaikyti. Už tai 1919 m. rugsėjį jis buvo apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ („Įsakymas kariuomenei“, 1919 m. rugsėjo 30 d., nr.155, p.1). 1919 m. gegužės 31 d. S. Jakimavičius buvo sunkiai sužeistas kautynėse ties Alunta. Kulka jam pataikė į veidą ir į sprandą, buvo sulaužytas žandikaulis, išmušti dantys.Būrio vadą iš mūšio lauko išnešė P. Bakušinskas, perėmęs ir vadovavimą būriui („Karys“, 1940, nr.20, p.5). Nuo 1921 m. iki 1923 m. vyresnysis puskarininkis S. Jakimavičius tarnavo pasieniečiu demarkacinėje linijoje su Lenkija ties Širvintomis (LVVA, f.1567, ap.2, b11, p.2).

1928 m., minint kovų už Lietuvą dešimtmetį, savanoris už narsumą buvo apdovanotas III-iojo laipsnio Vyčio kryžiumi.

S. Jakimavičius iki 1929 metų buvo tautininkų partijos narys, bet labai kritiškas A. Smetonos valdžiai. 1938 m., nepatenkintas A. Smetonos valdžia, priėmusia Lenkijos ultimatumą dėl  diplomatinių santykių užmezgimo, kartu su Jiezno krašto savanoriais atsisakė vykti į Lietuvos savanorių suvažiavimą. Dėl to buvo tardomas Lietuvos saugumo Marijampolės apygardos kvotėjų (LCVA, f.1729, ap.1, b.90, p.1-27). Tik dėl jiezniškio pulkininko V. Grigaliūno-Glovackio ir Jiezno klebono Jono Galaunės užtarimo rimtesnių sankcijų pavyko išvengti (Ten pat, p.25-27).

S. Jakimavičius  bibliotekos vedėjo pareigose išdirbo tik daugiau kaip metus. Įstaigoje palaipsniui buvo kaupiami fondai. Jiezno biblioteka dirbo 3 kartus per savaitę 13-16 val. (LCVA, f.391, ap.4, b.1788). E. Markūnaitė savo darbe yra pastebėjusi, kad knygas daugiausiai skaitė moksleiviai ir kaimo jaunimas. Anot diplomantės, kelių mėnesių mokestis, už kiekvieną mėnesį mokant po 25 ct., ir 5 lt. užstatas labai varžė nepasiturinčius skaitytojus. To laikotarpio skaitytojų ratas dar nebuvo gausus, jų tik 570, o bibliotekoje buvo tik apie 1000 egzempliorių įvairiausių leidinių (E. Markūnaitė, p. 7-8, 10).

Tarp okupacijų

Naudojimosi biblioteka taisyklės 1943 m

Tarp rašiusiųjų apie Jiezno bibliotekos istoriją įsigalėjusi klaidinga nuomonė apie bibliotekos darbo pradžią. Nors tikrai yra pakankamų šalutinių duomenų apie bibliotekos darbą periodikoje, bet paties švietimo ministerijos įsakymo apie bibliotekos darbo pradžią ir apie S. Jakimavičiaus skyrimą bibliotekos vedėju neaptikome. Pasirodo, aplaidus, neatsakingas seniūnas Jurgis Randis ir čia pasižymėjo. Štai, ką rašė S. Jakimavičius 1940 m. vasario 15 dieną paaiškinime Lietuvos centrinei Valstybinei bibliotekai: „Su šiuo turiu garbę pristatyti 1939 m. antro pusmečio apyskaitą ir piniginį žurnalą ir vienkart pareiškiu, kad gautas abonentinis mokestis spalių mėn. laikotarpyje tapo įneštas į Lietuvos banko Alytaus skyrių šiais metais 1940 m. vasario 12 dieną antrą kartą, nes kalbama mokestis, kuris buvo įneštas į tą patį banką praeitais metais 1939 m. spalio mėn. 30 d. per  Jiezno valsčiaus viršaitį Jurgį Randį, kuris sulig jo žodžiu, įnešdamas pinigams pametęs Lietuvos banko kvitą. Dėlei to įvykio pavėluotai pristatau apyskaitą – Vedėjas – S. Jakimavičius“ (LVCA, f.391, ap.4, b.1952, l.168). Bibliotekos įforminimą turėjęs atlikti J. Randis, negano to, dar buvo ir nesąžiningas. Kyla įdomus klausimas, kas mokėjo visus metus S. Jakimavičiui atlyginimą, nes Švietimo ministerijos algalapiuose vedėjo pavardės neužtikome. Gal mokėjo J. Randis iš Jiezno valsčiaus kasos. Deja, 1939-1940 m. Jiezno valsčiaus dokumentai buvo sudeginti 1941 m. birželyje, kad būtų išvengta nacių represijų. Oficialus Lietuvos Švietimo ministro K. Jokanto įsakymas nr.41 pasirodė tik 1940 m. kovo 19 dieną. Tarp kitų steigiamų bibliotekų buvo pabrėžta apie „IV-os eilės viešąją valstybinę biblioteką Jiezne“ (LCVA, f.391, ap.4, b.1952, p.173).  Įdomu ir tai, kad pirmąjį oficialų atlyginimą už darbą S. Jakimavičius gavo tik 1940 m. gegužę už balandžio mėnesį (LCVA, f.391, ap.4, b.1965, l.196).

Pareiškimas 1

S. Jakimavičius, atėjus sovietams, nebuvo atleistas. Sovietų aktyvistai žinojo, kad savanoris 1929 m. išstojo iš tautininkų partijos, kad jį 1938 m. tardė Lietuvos saugumas, todėl jo nelietė. Nuo 1940 m. liepos S. Jakimavičius dar dirbo Jiezno valsčiaus karinio stalo vedėju. 1940 m. gruodį jis toliau buvo sovietų valdžios patvirtintas dirbti Jiezno valstybinės bibliotekos vedėju (LCVA, f.R-762, ap.4, b.351, l.75-78). 1941 m. prie Jiezno bibliotekos skaityklos buvo įsteigtas Jiezno kultūros židinio socialinis kampelis (LCVA, f. R-762, ap.1, b.302, l.87). „Biblioteka iš suaugusių švietimo valdybos perėjo Alytaus apskrities Vykdomojo komiteto Švietimo skyriaus priklausomybėn“ (Ten pat). Naudojimasis biblioteka tapo nemokamas, bet prasidėjo bibliotekos sovietizacija, į ją maišais pristatomi sovietinės propagandinės literatūros tomai ir brošiūros. Todėl ir knygų skaičius išaugo iki 2000 egzempliorių. Vertinga tai, kad skaitytojas galėjo plačiau susipažinti su rusų klasikine literatūra. Deja, iš fondų buvo išimama patriotinė, teologinė literatūra. Pati biblioteka persikėlė iš valsčiaus pastato į vieną iš Pacų-Kvintos rūmų kambarių (Ten pat, p.9-10).

1941 m. vasarą, vykstant pirmajam sovietiniam trėmimui, S. Jakimavičius slapstėsi. Žydų žudynių metu jis padėjo pasislėpti Mogilevičiui. Bibliotekos vedėjas J. Randžio buvo įpareigotas ant sienos  iškabinti fiurerio portretą. Tačiau iš gražių rūmų jis privalėjo išsikraustyti į vieno namo rūsio patalpas. Iš jo pareikalauta įrodyti, kad jo seneliai nebuvo žydai ir jis neturi jokių žydiškų šaknų. Iš fondų buvo išimama ne tik sovietinė propagandinė literatūra, žydų kūriniai, bet ir flirtavusių su sovietų valdžia autorių darbai.

skaitytojo kortelė 1943 m

Naudojimasis biblioteka ir toliau liko nemokamas. Ką mėgo skaityti Jiezno skaitytojai nacių okupacijos laikotarpiu, apibūdino Alytaus apskrities sekretoriaus Jono Žilionio ataskaita į Kauną kultūros tarėjui prie nacių valdžios: „Didžiausią bibliotekų lankytojų skaičių sudaro tarnautojai ir moksleiviai. Daugiausiai domimasi pasaulinių ir lietuvių klasikų kūriniais. Geriausiai vertinami dabartinio laikotarpio rašytojai. Dabartiniai lietuviškieji rašytojai ir jų veikalai vertinami gerai. Į skaityklą ateina ši periodika: Ateitis, Naujoji Lietuva, Karys, Tėviškė, Žiburėlis, Naujoji sodyba, Panevėžio apygardos balsas, Biržų žinios, Savitarpės pagalbos žinios, Mūsų girios, Bibliografijos žinios, Kauener Zeitung, Wilner Zeitung, Ūkininko patarėjas. Laikraščių ir žurnalo trūkumų nesijaučia.Vokiškąja periodika susidomėjimas silpnas, nes mažai kas moka vokiečių kalbą“ (LCVA, f.1567, ap.1, b.512, p.11). S. Jakimavičius nacių okupacijos laikotarpiu gavo atlyginimą iki 90 reichsmarkių, iš kurių 3,46  buvo atskaitomi (LCVA, f.1567, ap.1, b.541, p.1-15).

1943 m. rudenį tapo aišku, kad naciai karą pralaimi. Sparčiais tempais link Lietuvos vėl artėjo sovietų okupantai. Buvimas bibliotekos vedėju S. Jakimavičiui ir jo gausiai šeimai grasino Sibiro „malonumų“ išbandymu. Tad 1943 m. dar  rugsėjo 17 dieną jis rašė pareiškimą Alytaus apskrities valdybai: „Dėl stokos darbo jėgos mano valdomame žemės ūkyje (Strazdiškėse – V. K.) prašau mane atleisti nuo Jiezno bibliotekos vedėjo pareigų. Mano nuomone šias pareigas gali eiti bet kuris Jiezno miestelio pradžios mokyklos mokytojas, eidamas savo tiesiogines pareigas“ (LCVA, f.1567, ap.1, b.11, p.5). Bibliotekos vedėjas prašė jį atleisti nuo spalio 1 dienos. Tačiau tik 1943 m. lapkričio15 dieną, dalyvaujant liudininkams J. Randžiui ir Aleksandrui Kazlauskui, įstaiga buvo perduota buvusiam pašto viršininkui Vytautui Valaičiui. Tuo metu biblioteka vietoje disponavo 1151 tomą knygų, pas abonentus buvo 239 tomai, iš abejotinų abonentų buvo išieškoma 75.

Įdomi neutrali formuluotė – „žuvę laike karo kartu su abonentais“ (LCVA, f.1567, ap.1, b.512, p.39). Vadinasi, apie tiek miestelio žydų, atmetus 3-4 lietuvių tautybės žmones, naudojosi biblioteka. Pagal inventorines knygas ir naujai papildomą sąrašą – 1538  tomas: „Neinventorizuotos komunistinės literatūros knygos iš apyvartos išimtos ir laike karo sunaikintos, yra likę tik sąrašai. Pagal sąrašus iš 510 1940 m. perimtų iš įvairių organizacijų knygų yra akivaizdėje 477, laike karo dingę – 33“ (Ten pat).

Biblioteką perėmusiam V. Valaičiui ji jau mažiausiai rūpėjo. Vėjas atnešdavo vis garsėjančias kanonadas. Atmindamas 1941 m. birželio 14 dieną, jis ruošėsi iš Lietuvos pasitraukti.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite