Istorija – jos liudininko akimis

Gelbėkit vaikus

Jaunutis vaikinas, ką tik įžengęs į suaugusiųjų pasaulį, kariauja… Jis turi šauti, arba bus nušautas, turi kęsti alkį ir šaltį, abejingai žiūrėti į sudarkytus lavonus ir klausyti karininkų komandų, kurios stumia jį į mirtį. Karas ir jo žvėriškumai yra tai, ką patyrusieji niekada nepamirš, o nepatyrusieji – vargiai supras.

Šalia Stakliškių parapijos klebono Alfredo Rukštos stovintis aštuoniolikmetis dvyliktokas – pats geriausias pavyzdys pasakojimui apie į karą išėjusį vaikinuką iš Kazokiškių kaimo (Elektrėnų savivaldybė). Toks buvo ir klebonas, kai jam teko rinktis – arba mirtis kare, arba Sibire. Jam, vos spėjusiam patirti žydinčią jaunystę, kitos išeities nebuvo, tik pasirinkimas, žadėjęs mirtį. Jis panoro mirti garbingai, mūšyje, o ne pasmerktųjų lageriuose, nuo bado, šalčio ar nepakeliamo darbo, kenčiant okupantų pažeminimus. A. Rukšta, Dievo malonės ir apsaugos lydimas, grįžo iš karo, patyręs gilių dvasios ir kūno žaizdų, tapo kunigu, o jo atsiminimai sugulė į jo gimtinės žmonių išleistą knygą „Kazokiškės. Seniūnija ir apylinkės“. Ją lapkričio 19-ąją jis atsinešė į Stakliškių vidurinę mokyklą, kur vyresniųjų klasių mokiniams ir mokytojams vedė netradicinę istorijos pamoką. Nors mokiniams visos pamokos atrodo per ilgos, tačiau šioji buvo per trumpa – maža ką spėjo garbusis svetys papasakoti, nes į keliasdešimt minučių negali sutilpti dešimtmečiai turtingo gyvenimo, o tuo labiau – į nesibaigiančią kančią virtusieji Antrojo Pasaulinio karo metai. Tačiau ši istorijos pamoka bus pratęsta. Direktorė Loreta Šernienė pakvietė kleboną A. Rukštą apsilankyti mokykloje dar ne vieną kartą, pratęsti savo pasakojimą, o jam išklausyti tikrai atsiras norinčiųjų. Juk gyvieji istorijos liudininkai yra geriausiai širdis ir protus pasiekianti tiesa, kurią daugybei žmonių kažkada teko išgyventi.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti