In memoriam Bronislava Vaitkevičienė (1929 04 14–2020 03 21)

Gelbėkit vaikus

Bronė Ogilbaitė-Vaitkevičienė

„Išeina žmonės, jų nesugrąžinti, jų paslapčių pasaulio neprikelti. Ir kiekvieną kartą man iš naujo apie negalimybę grįžti atgal vis norisi kartot“ (Sergejus Jevtušenka) 

Pratęsiu nuo žinomo rusų demokratinio poeto eilių, išreikštų lietuviškai, proziškai:

„Žmonių neįdomių pasaulyje nėra,
Jų likimai, kaip planetų istorijos dalia
Ir nė vienos nerasi nutapytos ta pačia spalva.
O jeigu kažkas nepastebimai ir gyveno

Ir su savo nepastebimumu draugavo,
Tai tuo visiems jis toks ypatingas buvo.
Kiekviename mūsų – savo paslapčių pasaulis.

Jame nuostabiausi akimirksniai
Ir baisiausia valanda,
Bet to kiti nesužinos niekada.
Ir jeigu miršta žmogus,

Su juo miršta ir pirmas jo sniegas,
Pirmas bučinys ir priesaika šventa,
Ir tai nebus atskleista niekada.
Taip lieka knygos ir tiltų virtinės,

Mašinos, nenublunkantys paveikslai,
Kuriuose net giltinė baisi,
Bet nelieka to, kas yra žmogaus esmė.
Toks gyvenimas, tokia jo versmė.

Ne žmonių mirtis, o pasaulių netektis lydi mus.
Žmogų atminsim nuodėmingą ir žemišką,
Bet neatsiminsi jo auros šventos.
Ką mes žinom apie savo brolius, apie bičiulius, apie vienintelę savo,
Ar apie savo tėvą tylų?
Žinodami viską, nežinom nieko.

Įprasta rašyti apie žinomesnių žmonių netektis, bet turėtumėm išdrįsti parašyti apie kiekvieną netektį gyvenusio, bet gyvenime nesireklamavusio žmogaus. Tai ne tik artimųjų skausmas, tai pasaulio balso, jo energijos netektis.

Koronoviruso įkarštyje mus paliko Jiezno kraštietė, buvusi mokytoja, trijų sūnų mama, trijų anūkų ir dviejų anūkių močiutė, penkių proanūkių ir vieno proanūkio senelė, nuoširdžios gerumu švytėjusios sielos žmogus Bronislava Vaitkevičienė-Ogilbaitė.

I-oji Jiezno gimnazijos laida 1946 m rugsėjyje

1949 m. birželio 2 dieną  ji baigė Jiezno gimnaziją, mokėsi geriausiai iš mergaičių. Pirmoje 5–6 klasės  nuotraukoje  ji – trečioje eilėje, iš kairės antra. Antroje tos pačios klasės baigimo nuotraukoje, kartu su mokytojais, ji – trečioje eilėje, iš dešinės antra. Nuo 1950-ųjų 12 metų dirbo Jiezno krašto mokyklose mokytoja, auklėtoja Nuo 1964 m. iki pensijos – Kauno politechnikume.

Su vyru Jonu Vaitkevičiumi užaugino tris sūnus: Raimundą, Arnoldą ir Albertą. Bronė labai mylėjo savo šeimą: sūnus, anūkus, kuriais didžiavosi, giminaičius.

Jos darbo kolegės Anapilin išėjusiąją apibūdino taip: „Ji buvo labai pareiginga, reikli sau ir mokiniams. Gerai išmanė dėstomą dalyką, įdomiai perteikdavo. Buvę mokiniai su pagarba prisimena savo dėstytoją ir kuratorę. Kolegės prisimena Bronę kaip visada rimtą, sąžiningą, supratingą ir draugišką. Ji visada mokėjo išklausyti, patarti, paguosti. Kartais iš labai sudėtingų ir liūdnų gyvenimo situacijų mokėjo surasti paguodžiantį žodį, kurį išklausius tapdavo ramiau. Tai buvo Žmogus, ant kurio peties ne kartą teko išsiverkti“.

Ir man pačiam, bendraujant su klasės draugu Raimundu, teko patirti jo mamos nuoširdumą,  paslaugumą ir gerumą.

Paskutinius trejus metus ir 8 mėnesius Bronė Vaitkevičienė sunkiai sirgo. Ją labai atsakingai, su socialinio darbuotojo pagalba, slaugė jos sūnus Raimundas. Štai jo žodžiai po mamos mirties: „Dėl ilgos ir sunkios ligos. Kad ilgai, tai taip. 3 metai ir 8 mėnesiai. O kad sunkiai, tai kaip pažiūrėsi. Objektyviai jos padėtis tikrai buvo sunki, niekas to nenorėtų (Mama nesikėlė iš lovos, nekalbėjo), bet ji kažkaip sugebėjo tą savo situaciją priimti ramiai ir net, sakyčiau, šviesiai. Buvo labai gera priežiūra. Tą sako visi, kas tik matė, taip pat ir gydytojai. Ji jautė, kad yra brangi ir reikalinga, kad ja rūpinamasi. Manau, tai jai labai padėjo. Aš iš karto, kai tik viskas prasidėjo, supratau. Supratau, kad labai svarbu, kad ji nepalūžtų, kad jai ypač reikalinga stipri moralinė parama. Net ir sunkiai sirgdama džiaugėsi tuo, kuo buvo galima džiaugtis. Muzika jai patikdavo, kai kuri net labai. Šokiai per televiziją. Kai kurias laidas su dideliu įdomumu žiūrėjo. Pavyzdžiui, kai kuriuos filmus. Lankytojai atėję kartais pradžiugindavo. Būdavo, kad jų dovanos pradžiugindavo“.

Jiezno_gimnazijos_5_6_klasių_1946_7_mokslo_metų_užbaigtuvės_19470614 (4)

Netekome Mokytojos, mažytės mūsų krašto gyvenimo, jo istorijos virsmo dalies. Nėra šioje planetoje mažų ir didelių žmonių. Yra gilesnės ar primityvesnės sielos žmonės. O visgi  rašydamas paskutines mintis pagalvojau: ar tikrai mokytoja buvo eilinis žmogus? Žiūrint, su kuo lyginsi. Vis dėlto ji turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tais laikais tokių nebuvo daug. Ir  mokytojo profesija vis tik palyginti prestižinė buvo, dar ir dabar šiek tiek tokia yra, manau. Tik tiek, kad ji nebuvo toks žmogus, apie kurį rašo enciklopedijos, laikraščiai, žurnalai. Šeima jai, turbūt, buvo svarbiau nei karjera. Sūnus Raimundas prisimena, kad ją net kvietė mokytis kino aktore. Būtų tekę važiuoti į Kijevą, bet dėl ramybės šeimoje ji to atsisakė. O iš sūnaus pasakojimo supraskime, kad kiekvieną dieną gyvenkime, bet ir ruoškimės mirčiai. Memento mori. Ji irgi mūsų gyvenimo virsmo dalis…

Vytautas Kuzmickas, istorikas.

Taip pat skaitykite

5 komentarai

  1. Raimundas

    Gegužės 3 dienos vakarui straipsnis pažiūrėtas 512 kartų. Atsiliepimų yra vienas, neskaitant mano paties. Dėkoju atsiliepusiajam. Linkiu autoriui ir toliau rašyti apie svarbius Jiezno ir Prienų krašto istorijos įvykius, asmenybes. Būtų įdomu, jei kas parašytų, kaip susiklostė Jiezno gimnazijos pirmosios laidos abiturientų likimai, kuo jie tapo, kaip gyveno.

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti