Ilgiausių metų Prienų krašto muziejui

Prienų muziejaus sumanytoja Antanina Aleknavičienė ir dabartinė direktorė Lolita Batutienė

Vilija Čiapaitė

Kai įėjau į Preinų krašto muziejų, išgirdau motulės dainą, kuri, rodos, taukšėjo staklėmis ir audė. Įėjusi į pirmąjį ekspozicijų kambarį, pamačiau stakles, kuriose laukė pradėtas austi audimas, pravertose spintose matėsi audiniai. Kitame kambaryje suvalkietiška seklyčia, laukiantis svečių stalas, apjuostas suolais… Kitas kambarys džiuginantis akį juostų margumynais. Taip sukaupti ir eksponuojami darbai, tačiau kiek dar jų yra archyvuose! Visi jie sudėlioti, sunumeruoti, surūšiuoti, nes laukia savo eilės.

Taigi, prieš 20 metų 1995 m. rugsėjo 16 dieną duris atvėrė Prienų muziejus, dėl kurio atsiradimo teko ilgokai varstyti įvairias duris. Tas penkerių metų laikotarpis buvo tarsi išbandymas Antaninai Aleknavičienei. Savo svajonėse ji matė būsimąjį muziejų, ir tai jai buvo vilties vilionės. Jos mintims pritarė daug draugų, kolegų, bendradarbių, kraštiečių. Kaip sakė savo prisiminimuose A. Aleknavičienė: „Nuo 1990 m. balandžio aš – Prienų krašto muziejaus, kurio nėra, direktorė”. Tačiau jau po penkerių metų A. Aleknavičienė perėmė vairą vadovauti tikrajame jos svajonių darbe – Prienų krašto muziejuje.

Ir štai, lemiamas momentas, kuomet skambant Stefos Juršienės eilėms „Krivių Krivaičiai”, skirtoms Krašto muziejaus atidarymui, duris atvėrė istorijos namai.

Čia sukaupta medžiaga jau turėjo savo namus, kur apsigyveno nuotraukos, įvairūs rankų darbo dirbiniai, knygos ir kitokie istoriją menantys daiktai, susiję su įvairiu laikotarpiu, neišskirant ir partizaninio judėjimo, tremtinių suneštų eksponatų.

Tuomet muziejaus atidaryme dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius su žmona Genute, kunigas Jonas Palukaitis, dailininkė Monika Jonaitienė, fotografas Marijus Baranauskas ir dar daug kitų kraštiečių.

Šventinis renginys

Į gražų Prienų krašto muziejaus 20 metų jubiliejų rinkosi žmonės, prieš tai apžiūrėdami ekspozicijas tiek pastato viduje, tiek lauke. Kieme esančiame pastate buvo galima pasidžiaugti Šilavote vykusių plenerų dalyvių dailininkų darbais (kuratorius Petras Lincevičius), lauke fotografijų pagalba buvo galima nukeliauti muziejaus nueitu keliu. Viskas dvelkė Prienų krašto istorine dvasia.

Į šventinį renginį atvyko gausus būrys svečių, tai Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis, rašytojas Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte, poetė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė, svečiai iš Lietuvoje esančių muziejų, Lenkijos, Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, buvę muziejaus direktoriai (1995-2001 metais direktore dirbo Antanina Aleknavičienė, 2001-2003 metais Prienų krašto muziejui vadovavo Vytautas Zagurskas, 2004-2006 metais – Algis Marcinkevičius, 2007-2009 metais dirbo direktorė Virginija Maščinskienė). Nuo 2009 metų spalio direktore dirbanti Lolita Batutienė savo kalboje išsamiai papasakojo apie pasiekimus, naujoves ir pasidalino mintimis, kokį muziejų norėtų matyti.

Ypač svarbu, kad muziejininkai plečia savo veiklą. Ji vyksta ir padaliniuose: nuo 2002 metų Prienų krašto muziejaus padaliniais yra rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino gimtoji sodyba-muziejus ir Skriaudžių buities muziejus, o nuo 2007 metų prisijungė dar du padaliniai – Veiverių krašto istorijos atminties muziejus (Lietuvos partizano Juozo Lukšos – Daumanto ekspozicija) ir Šilavoto „Davatkynas“.

Renginio metu susirinkusius pasitiko Romos Ruočkienės kanklių muzika, kuri dar kartą priminė, jog visiems svarbi istorija ir jos ištakos, o muzikavęs Mykolo Riomerio universiteto folkloro ansamblis „Rintigo” šauniai nuteikė ne vieną, nes jų dainos atitiko muziejaus šventinę dvasią.

Atvykusiųjų pasveikinti muziejaus darbuotojus būrys buvo gana didelis ir reikia tikėtis, jog jų linkėjimai palaipsniui pildysis ir muziejus turės didesnes patalpas, kuriose bus galima eksponuoti archyvuose sukauptą medžiagą. Beje, susirinkusiems buvo gera žinia, kad muziejininkė Marijona Šniokienė su edukacijos dalyviais audžia juostą, kurios ilgis sieks Greimų tilto ilgį ir taip sujungs Suvalkiją su Dzūkija.

Ir štai sudainuota „Ilgiausių metų” muziejui, pakviesta pasodinti obelėlę, kuri kasmet brandins vaisius, primindama, kad tik daug rankų gali pasiekti to, kas yra svarbiausia – istorinį paveldą išsaugoti ir palikti ateities kartoms. Nieko nėra amžinesnio, kaip sukaupta istorinė medžiaga laikoma jai skirtose patalpose ir tinkamomis saugojimo sąlygomis. Tai muziejininkų rūpesčio dėka mes paliksime, kad ateityje laiko dulkėmis nenusėstų praeities faktai ir primintų, kad Lietuvos istorija turi savo istoriją.