Gyvenimas, nuspalvintas iššūkių

Keldamas sau, regis, neįgyvendinamą tikslą, tarsi paskelbi iššūkį – privalau tai padaryti, įveikti atsirandančias kliūtis, kad nugalėčiau ne ką kita, o save. Vieniems iššūkis – užkalbinti nepažįstamąjį, kitiems – apsiauti ekstravagantiškais batais, tretiems – išauginti gėlę… Jei gerai pagalvotume, tikriausiai kiekviena mūsų gyvenimo diena pilna mažesnių ir didesnių iššūkių, tačiau svarbiausi yra tie, kuriuos aiškiai suvokiame ir iš visų jėgų stengiamės įgyvendinti. Kuo daugiau pergalių, tuo daugiau pasitikėjimo savimi, aplinkiniais ir gyvenimu, ryžtas ir drąsa, atėję siekiant iškelto tikslo, niekur nedingsta, tampa dvasios varikliuku, stumiančiu į priekį, į pilnatvę, į dar vieną, dar svarbesnį tikslą.
Noras išbandyti jėgas
Paklausta, ar galima ją vadinti iššūkiu nebijančiu žmogumi, Birštono savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Aistė Radvilavičiūtė neabejodama su tuo sutinka. Jauna daili mergina, prieš trejus metus atėjusi dirbti į Birštoną, neapsiriboja vien tik darbu, namais ir laisvalaikiu, jos gyvenimas turiningas ir įdomus, kupinas sau keliamų vis svarbesnių tikslų. Aistė pasakoja mėgstanti dalyvauti konkursuose, išbandyti juose jėgas, vis kilstelėti aukštyn savo galimybių kartelę. Todėl dalyvavo piešinių konkurse „Piešk krepšinį“ ir pateko į finalą, varžėsi ir „Biuro gražuolės“ rinkimuose, kur laimėjo trečiąją vietą. Vienas svarbiausių laimėjimų – dviejų knygų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių, kurių viena buvo patekusi į perkamiausiųjų sąrašo viršūnę. Vis dėlto vienas iššūkis, mestas pačiai sau, tapo pačiu didžiausių pomėgiu, netgi gyvenimo būdu.
Niekur kitur neįgyjama patirtis
Dar bestudijuodama Aistė kartu su draugėmis atsitiktinai tapo savanore padėjėja tuo metu vykusiame čempionate. Tuo metu ši veikla buvo labai mažai žinoma, todėl jos imtis paskatino tik smalsumas. Šis žingsnis ir tapo lemiamas – jau beveik septyneri metai mergina nuolat padeda sporto varžybų organizatoriams. Per šį laiką teko pabuvoti daugelyje Lietuvos vietų, savanorišką pagalbą teikti krepšinio, futbolo, plaukimo, irklavimo varžybose, išbandyti įvairių darbų, nuo pačių paprasčiausių iki vadovavimo kitiems. Savanoriška veikla sporte gana plati – tai ir lankstinukų dalijimas, rezultatų fiksavimas, pagalba žiūrovams, sportininkams, žiniasklaidos atstovams ir t.t. Tai, pasak Aistės, patirtis, kurios niekur kitur neįgytum. Žinoma, kiekvienas darbas turi savo blogąją ir gerąją puses, taip ir savanorystė. Merginai labai patinka tai, kad ji turi galimybę pamatyti užslėptąją sportinio renginio pusę, virtuvę, kurioje vyksta svarbiausieji darbai, kur daroma viskas, kad varžybos būtų sklandžios ir tvarkingos. Tačiau visuomet atsiranda žmonių, žiūrovų, kurie nesupranta savanorių darbo, kad ne viskas galima ir leidžiama. Pasipiktinimas, keiksmai, grasinimai atleisti iš darbo – daug ko tenka išgirsti savanoriams, aukojantiems savo laiką ir jėgas tam, kad žiūrovai išvystų kuo gražesnį renginį.
Savanorystė – ne kiekvienam
Be abejo, daug kam  savanorystė sporte imponuoja tuo, jog galima iš arti pamatyti garsenybes, bet, jie, Aistės manymu, yra paprasti ir mieli žmonės, tik daugiau nei kiti pasiekę savo srityje. Vis dėlto, mergina su džiaugsmu mini Prezidentą Valdą Adamkų, kuris atėjo padėkoti savanoriams už jų darbą ir kiekvienam paspaudė ranką. Malonu, kad neatlygintinai dirbančių žmonių pastangos pastebimos ir vertinamos, bet vis tik savanorystės idėjos dar yra gana menkai paplitusios. Aistė dažnai pasakoja savo pažįstamiems apie šią veiklą, skatina jos imtis ir kitus, bet ir primena, jog tai toli gražu ne kiekvienam. Tenka gerai apgalvoti, ar gali sau leisti aukoti savo laisvalaikį, jėgas, ar pakaks kantrybės, pakantumo, lankstumo ir gabumų – komunikabilumo, kalbų mokėjimo. Ne kiekvienas panorėjęs ir tampa savanoriu. Prieš Europos krepšinio čempionatą, vykusį Lietuvoje, savanoriais panoro tapti apie šeši tūkstančiai žmonių, bet atrinkti buvo tik pusantro tūkstančio, tarp jų ir Aistė. Tačiau savanorystė – tai ne tik pagalba sporto varžybų organizatoriams. Kiekvienas gali pasirinkti sritį, kuri labiausiai atitinka būdo savybes, pomėgius. Tai gali būti darbas globos namuose, pagalbos linijose, kultūros renginiuose ir kitur, kur prireikia nesavanaudės paramos.
Įsijungusi į savanoriškąją veiklą, Aistė nuo pat įkūrimo pradžios tapo „Sporto savanorių sąjungos“ nare, dalyvavo valdybos darbe. O šiemet mergina mini ir svarbią sukaktį – penktąjį savanoriavimo Kauno „Žalgiryje“ sezoną. Ji turi daug draugų tarp bendraminčių, tačiau jų gali būti ir daugiau. Kiekvienam, kuris norėtų įsilieti į šią draugiją, pakanka truputėlį panaršyti internete, susiekti su veiklos organizatoriais ir pasiūlyti savo paslaugas. Aistė užtikrina – savanorystė yra labai reikalinga ir naudinga veikla, ugdanti pačius geriausius žmogaus bruožus, todėl jos imtis tikrai verta. Ypač tiems, kas neįsivaizduoja savo gyvenimo be iššūkių.