•  

     

     

     

     

Gintaras Kadžiulis: „Esu profesionalas“

Gintarui Kadžiuliui kovo 29 d. sukaks 33-eji. Pasak Gintaro, profesionalią krepšininko karjerą jis pradėjo būdamas 16-kos, kai pasirašė trijų metų sutartį su Panevėžio „Kalnapiliu“ ir per 17 metų žaidė dvylikoje komandų penkiose šalyse: Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Juodkalnijoje.

Antrus metus „Prienų“ komandai atstovaujantis krepšininkas teigė, jog nemažą savo karjeros dalį praleido svetur, bet užbaigti ją norėtų Lietuvoje.

Tokios pat nuomonės laikosi ir Gintaro mama Bronislava bei žmona Eglė, pagimdžiusi Gintarui sūnų Jokūbą.

Būtent apie Gintaro karjeros ir gyvenimo vingius ir buvo kalbėta jo laikinajame būste „Karališkoje rezidencijoje“. Paprašytas papasakoti apie savo kelią į krepšinį ir krepšininko duoną, Gintaras atsakė, jog reikės ilgai kalbėti, nes, kaip prisimena, jau būdamas penkerių tėvų namuose į pakabintą „sietką“ mėtė stalo teniso kamuoliuką, o į tikrą krepšį – krepšinio kamuolį per tėvo Egidijaus vedamas treniruotes mokykloje grupėje su 4-5 metais vyresniais vaikinais.

Tiesa, Gintaro meilė krepšiniui yra paveldėta, nes jį žaidė trys broliai Kadžiuliai: dėdės Arvydas, Arūnas ir tėvas Egidijus. Pasak Gintaro, geriausiai sekėsi Arvydui Kadžiuliui, kuris žaidė Rygos ASK komandoje. Arūnas Kadžiulis atstovavo Panevėžio „Spartakui“, o tėvas Egidijus žaidė „Kalnapilyje“.

Mokykloje kūno kultūros mokytojas Ričardas Grainys pastebėjo vaikinuką, kuris išsiskyrė iš kitų, todėl jam duodavo raktus nuo mokyklos, kad šis galėtų šeštadieniais, sekmadieniais ir po pamokų lankytis sporto salėje. Toks pasiaukojantis domėjimasis krepšiniu davė rezultatą. Su savo bendraamžiais žaisti krepšinį buvo nebeįdomu, todėl jis treniravosi su vyresnėmis mergaitėmis, 1977 m. gim. komanda, kuriai atstovavo, kartais lankydavo treniruotes ir 1975 m. gim. vaikinų komandoje. Po pamokų namo neidavo, o kamuolį stukseno iki 21 val. Pasak Gintaro, krepšinis krepšiniui, bet nebuvo pamiršti ir mokslai – Velžio gimnazijoje jis buvo vienas geriausių mokinių.

Vėliau buvo Panevėžio sporto internatas ir treneris Viktoras Apinys, atstovavimas Panevėžiui, o paskui Gintaro Leonavičiaus prašymas žaisti už 1979 m. gim. rinktinę, kurioje tada žaidė Mindaugas Lukauskis ir Rytis Streikus.

Būdamas 16 metų Gintaras buvo pakviestas į „Kalnapilio“ komandą, kurioje įsitvirtino jau antroje sezono pusėje. Gintaras žaidė „Kalnapilyje“ trejus metus, trečiame sezone dėl rezultatyviausio lygos žaidėjo konkuravo su Ryčiu Vaišvilu. Po sėkmingo žaidimo „Kalnapilyje“ talentingas vaikinas buvo pakviestas į „Lietuvos ryto“ ekipą. Bet, pasak Gintaro, į Vilnių persikėlė per anksti, nes tada komandoje reikėjo konkuruoti su Ramūnu Šiškausku ir Arvydu Macijausku. Būtent „Lietuvos ryte“ treneriai bandė jį iš antrojo numerio paversti pirmuoju ir Eriko Elioto dubleriu. Tiesa, žaisti daug laiko negavo ir trečiais kontrakto su „Lietuvos rytu“ metais buvo paskolintas Alytaus „Alitai“. Gintaro teigimu, tai buvo geras sezonas asmeniškai ir komandai („Alita“ iškovojo trečiąją vietą LKL čempionate).

Ir tada prasidėjo jaunojo panevėžiečio legionieriaus kelias – „Ural Great“ (Permė), „Anwil“ (Wroclawek), „Panionios“ (Atėnai), „Kager“ (Gdynia), „Stal Ostrow“ (Wielkopolski), „Trefl“ (Sopot), „BC Buducnost“ (Podgorica).

Pasak Gintaro, Permėje žaidė tik vienerius metus iš trijų metų kontrakto – persikėlė į Lenkiją, kur 2,5 metų atstovavo „Anwil“ komandai, kurią treniravo Slovėnijos treneris Andrej Urlep. Gintaras prisipažino, jog būtent iš A. Urlep jis gavo daugiausiai krepšinio pamokų. Deja, trečiaisiais metais po gautos čiurnos traumos ir netikslios medikų diagnozės žaidėjas turėjo palikti komandą, nes įsiplieskė konfliktas su treneriu, kuris reikalavo žaisti, o, pasak Gintaro, jis negalėjo, nes skaudėjo koją. Žaidėjui grįžus į Lietuvą, buvo atlikti papildomi tyrimai, kurie patvirtino, jog trauma buvo rimtesnė, negu nustatė tuomet Lenkijos gydytojai.

Gintaras šypsodamasis pasakojo, jog iš daugelio pasiūlymų nutarė pasirinkti Graikiją. O Jonas Kazlauskas patarė vykti į „Panionios“, o ne į „Paok“. Tačiau, pasak žaidėjo, ir čia buvo apgautas, nes jau po trijų dienų buvo mestas tiesiai į pragarą. Gintaro teigimu, skyrybos su komanda buvo taikios, ir jis iki vasaros atostogavo. O gavęs pasiūlymą iš Estijos „Kalevo“, visgi nutarė vykti vėl į Lenkiją, tik šį kartą į „Kager“ komandą iš Gdynios. Pasirinkimą lėmė ir tai, jog tuo metu žmona Eglė laukėsi, o jai pragyvenimo sąlygos Gdynioje labai patiko. Po kiek laiko Gintaro kelias nukrypo į „Stal Ostrow“ komandą, kurioje buvo surinkti stiprūs žaidėjai, bet dėl žmonos ligos buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Būdamas Lietuvoje Gintaras gavo neblogą pasiūlymą iš „Šiaulių“ komandos, o jau kitą sezoną persikėlė į „Trefl“ iš Sopoto.

Pasakodamas legionieriaus epopėją Gintaras akimirkai surimtėjo ir pasakė, jog visiškai sudurniavo, kai 30-ties metų priėmė pasiūlymą persikelti į BC „Buducnost“ (Podgorica). Pasak žaidėjo, Juodkalnijoje krūviai buvo didžiuliai, nors ir įgijo neįkainojamos patirties. Gintaras neslėpė, jog iš Podgoricos grįžo pavargęs ir jausdamas nugaros skausmus.

Ir tada buvo gautas pasiūlymas prisijungti prie „Prienų“ komandos. Lietuvoje likti prašė ir mama, su kuria Gintaras labai artimas, ir žmona Eglė. Sprendimas buvo priimtas, nors, pasak žaidėjo, daug apie komandą nebuvo girdėjęs.

Gintaras „Prienų“ komandoje iškart buvo išrinktas jos kapitonu, ir jau pirmaisiais metais iškovojo LKL bronzos medalius, liko žaisti ir antrąjį sezoną.

Nors komandos strategas Virginijus Šeškus ne kartą yra pakartojęs, jog nuo Gintaro žaidimo daug priklauso, pats žaidėjas yra kitokios nuomonės. Esą ypač šiais metais komandoje yra daug gerų žaidėjų ir visi tikrai pasiryžę kovoti dėl pačių aukščiausių apdovanojimų. Gintaras paneigė nuomonę, jog komandos vyr. treneris yra despotas, ir nusišypsojęs tarė, jog V. Šeškaus vadovavimo stilius yra pakankamai demokratiškas. Treneris, pasak žaidėjo, turi savo žaidimo vizijas, kurias visi žaidėjai stengiasi realizuoti, nors aikštelėje lieka daug vietos ir improvizacijoms.

Gintaras, kalbėdamas pie pasirodymą Europos taurės varžybose, buvo labai lakoniškas – matyt, šiai dienai toks mūsų lygis, nors galėjome pasirodyti ir geriau, ir dar blogiau. Visgi atsakydamas į klausimą apie galimybę Europos taurės namų rungtynes žaisti Prienuose, vienareikšmiai atsakė, jog rezultatai tikrai būtų geresni. Pasak Gintaro, mūsų namų arena „žiauriai“ jauki, joje viskas suderinta – ir apšvietimas, ir spalvos.

Patyręs krepšininkas teigė, jog žaidėjams sudarytos geros pragyvenimo sąlygos, kurios leidžia geriau pažinti kiekvieną. „Mes komandos draugai ne tik aikštelėje, bet ir už jos“, – pabrėžė komandos kapitonas.

Pokalbis su G. Kadžiuliu tęsėsi apie dvi valandas „Karališkosios rezidencijos“ jo komandos išnuomotuose apartamentuose. Kol mes kalbėjome apie jo karjerą, žmona Eglė darbavosi virtuvėje, o sūnus Jokūbėlis sprendė sau iškeltus uždavinius ir stengėsi netrukdyti tėveliui.

Su žmona Egle Gintaras susipažino žaisdamas „Kalnapilyje“. Pasak jo, tą dieną buvo žaidžiamos rungtynės su Marijampolės komanda ir po pirmojo kėlinio nuotaika buvo bloga, nes atsilikta 24 taškais, tačiau rungtynės laimėtos 15 taškų skirtumu, o atšvęsti pergalės patraukta į miestą. Būtent tą vakarą picerijoje Gintaras ir pamatė 16-metę Eglę, kuri vėliau tapo jo žmona. O viskas prasidėjo nekaltais pasimatymais, pasivažinėjimais automobiliu. Po metų būsimi uošviai jau retkarčiais vadino ženteliu, tačiau Eglė ne tik tapo ramsčiu, bet ir siekė mokslų. MRU įgijo viešojo administravimo bakalauro laipsnį. Tiesa, dėl Jokūbėlio atėjimo į šį pasaulį Eglė nutarė neginti magistro laipsnio.

2007 m. gruodžio 30 d. Eglė su Gintaru po 8 metų draugystės atšventė vestuves, o jau 2008 m. sausio pirmosiomis dienomis Gintaras išvyko į Gdynią.

Eglė pripažino, jog Gintaras jų poroje yra aktyvus elementas, o ji pasyvus, tačiau Jokūbėlis neretai ištrina šiuos skirtumus, nes abu tėvai gyvena, atsižvelgdami į jo interesus.

Gintaras neslėpė, jog mama Bronislava ir tėvas Egidijus visada stebėjo ir stebi jo karjerą, ir jie nenori, kad sūnaus žvilgsniai vėl nukryptų į užsienį. „Mama yra mano geras draugas“,– teigė Gintaras. Anot jo, pokalbiai su mama būna dažni ir ilgi, o štai tėvas mėgsta tiesiog jų klausytis.

Kiek laiko Gintaras dar žais krepšinį, jis nelabai žino, tačiau kūnas prašo poilsio.

Gintaras per savo ilgą karjerą atstovavo visoms šalies jaunimo rinktinėms, buvo kviečiamas ir į pagrindinę Lietuvos komandą, tačiau dėl traumos nenuvyko.

Kovo 17 d. Šiauliuose LKL „Žvaigždžių dienoje“ Gintaras atstovavo „Lietuvių“ komandai. O dabar visi žvilgsniai nukreipti į LKF finalą, BBL pusfinalį, LKL čempionato pabaigtuves.

Gintaras buvo atviras, jis nieko neplanuoja, o išbėgęs į aikštelę kartu su komandos draugais turi tik vieną tikslą – laimėti. „Esu profesionalas ir aikštelėje, ir už jos ribų, keliu sau maksimalius tikslus“.


Karolis Urba

Taip pat skaitykite

2 komentarai

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti