Gimtinėje – „Justino Marcinkevičiaus žemė“

Vilija Čiapaitė

Laikas nenumaldomai verčia laiko lapus. Kiekvienas užverstas lapelis liudija, kad kažkas buvo, kažką praradome, kažką atradome, kažko ilgėsimės, kažkas ateis…

Lapkričio 20 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko vakaras su profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Justino Marcinkevičiaus žemė“. Ir labai džiugu, kad tarp mūsų buvo ir žmogus, kurio pėdsakas Lietuvos žemėje išliks kaip ir Maironio, Salomėjos Nėries, V. M. Putino bei kitų mūsų mylimų poetų ir rašytojų, kurie, kaip ir J. Marcinkevičius, mylėjo Lietuvą ir jos žmones.

Justinas Marcinkevičius labai dažnai mini savo mylimą ir gyvybę davusiam jam žmogui MOTULEI. Jos dvasinis buvimas visada lydėjo poetą, o meilė jai atsispindėjo daugelyje eilių.

Justino Marcinkevičiaus eiles skaitė aktorė Gražina Urbonaitė, kurios balsas vertė prisiminti susitikimus su poetu. Eilėraštis apie Anapilin išėjusią Motulę privertė ne vieno sielą pravirkti, o ir pati aktorė nejučiomis skruostu leido nuriedėti ašarai, tarsi kalbėjusi poeto lūpomis. O daug ką pasakanti Ramutės Kalnėnaitės pravirkdyta violončelė skelbė himną gyvenimui.

Knygoje aprašytas visas Justino Marcinkevičiaus gyvenimas, jausmai, aplinka. Autorė pirmoji išdrįso atvirai, santūriai prabilti apie paskutinius du rašytojo gyvenimo dešimtmečius. Apie tai, kai poetas tapo melancholiškas, liūdnas, mažas  ir vienišas.

Viktorija Daujotytė sakė:

„Paskutinis J. Marcinkevičiaus gyvenimo etapas prasideda nuo aiškios ribos, nuo, kaip tai neatrodytų paradoksalu, nepriklausomybės įtvirtinimo. Bet nebūtinai paradoksalu, nes gyvenimas arčiausiai kūno, nepriklausomas nuo didžiųjų gyvenimo posūkių, reikšmių. Atsitiko taip, kad Justinas Marcinkevičius, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis ir jo dvasia, idėjinis branduolys pirmaisiais metais pateko į nepaaiškinamas sunkias situacijas… Visos situacijos buvo nepaaiškinamos, tiesiog jos vėlėsi, o kai buvo išlaisvintos, tai buvo  ne tik gerosios žmogaus jėgos, bet ir neišvengiamai išlaisvintos ir tamsiosios. Nuolat turėjome iliuziją, kad laisvė buvo ir bus suteikta geriesiems žmogaus prigimties dalykams, gerosios pusėms, tačiau neišvengiamai laisvėjo ir tamsa. Nežinia kuri pusė laisvėja greičiau.

Be abejo, Justino Marcinkevičiaus prigimtis, jo laikysena ne kovotojo. Ne to, kuris stengtųsi kažkaip gintis, aiškintis dėl kaltinimų, kurie vienas po kito pasipylė , tai prigimtis, kuri neturi kitos išeities, kaip tiktai rezignuoti, pasitraukti, sukaupti viską savyje, viską išgyventi, ir tokios eilutės, kurios visa tai išreiškia, tai eilutės iš vėlyvųjų eilėraščių „…pastatau bažnyčią savyje, atidarau duris į ją gyvenimui…“ Liūdesys ir vienišumo pajautimas stiprėja, bet jis, būdamas labai kūrybingos prigimties, pilnas vidinės energijos, randa išeitį iš tos pastatytos bažnyčios ir uždarytų durų į ją ir vis tiek išeina iš savęs į žmones rašyti kitokios poezijos, kitokią lyriką. Iš pradžių rašė šiek tiek ironiškus eilėraščius su grotesko atspalviu, paskui, vengdamas išsipildyti liūdesio programai, mažąsias liūdnąsias eiles. Poeto eilėraščiai iš natūros leidžia priartėti daiktams, nuotaikoms, visa tai kas slegia,  kelia nerimą, liūdesį ir iš to leidžia sau rašyti nesudarydamas distancijos. Bet ši paskutinė programa – mažieji eilėraščiai, mažosios eilės, eilėraščiai iš natūros buvo vėlgi savitas poeto žingsnis,  kuriame atsiskleidė visai kiti dalykai, kitos pasaulio projekcijos, o kas svarbiausia, pasirodė, kad poeto dvasia buvo nenugalėta. Jausdamasis liūdnas, vienišas, mažas neleido sau pralaimėti, ir dėl to jo kūrybinė dvasia liko nenugalėta. Ir paskutinis poeto kūrybos laikotarpis leidžiasi į nedidelį ratą žmonių… Poeto kūrybinė laisvė, gebėjimas išeiti į kūrybos šviesą – tai poeto pergalė. Iki paskutinių gyvenimo dienų išlikti kūrybingu, išlikti poetu tegali tik nedaugelis, ir vienas iš jų – Justinas Marcinkevičius“.

Akivaizdu, kad Justino Marcinkevičiaus kūrybos esmė – būti su žmonėmis, žmonių gyvenime, su tauta, tautos gyvenime, kad tauta būtų tavyje, o tu – tautoje. Jis tai darė ne išpuoštais tonais, bet paprastais dalykais: prisiliesdamas prie žolės, paglostydamas artimą. Jis sakė: „Dienoraštis be datų“, o „Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo“.

Taip pat skaitykite

4 komentarai

  1. OOO

    Kad dėkui bibliotekos darbuotojams, tai taip, tas nekvestionuojama. Bet, man atrodo, visuomet yra skirtumas, K A S apie ką kalba. Vienaip,sakykim, apie Justiną Marcinkevičių pakalbėtų komentatorė xxI, kitaip – vis skirtinga mokytoja lituanistė, ir kitaip – Viktorija Daujotytė. Argi ne? Kiekvienam savaip atrodo.

    Atsakyti
  2. xxl

    Nustebusiai. Labai jau keista, bet renginys skirtas ne prof. V.Daujotytei, o jos parašytai knygai apie Justiną Marcinkevičų. Buvo puikus renginys ir galėtų būti tokio pobūdžio daugiau. Labai dėkui bibliotekos darbuotojams. O gal bus kada renginys „Pokalbiai su prof. V.Daujotyte“ su šiuo iškiliu žmogumi ir tada straipsnis bus skirtas BŪTENT jai. Nereikia maišyti kam ir kas.

    Atsakyti
  3. Bibliotekos skaitytoja

    Tai, puikus renginys, turėjome galimybę kartu su profesore, dar kartą pabūti kartu su Justinu Marcinkevičiumi, iš arčiau susipažinti su jo gyvenimu, jausmais, aplinka.

    Atsakyti
  4. Nustebusi

    Esmė – kad viešėjo pati profesorė Viktorija Daujotytė !!! Būtent ji – renginio „vinis“, dėl savo užimtumo bet kur pamojus nevažinėjanti.Šiaip tai ir be jos apie Just.M.gali daug kas pašnekėti, bet reikia pabrėžt,kad šiuo atveju profesorė buvo svarbiausia. Nebuvo šįkart renginy su puokštėmis ar be jų ir savivaldybės atstovų. Matyt, nelabai ką apie ją girdėję. Pasigesta, kaip ne keista, ir daugiau mokytojų lituanistų.

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti