• KvitrinaiBirstono_siluma_Logo-536x322  btn-3001

     

     

     

     

„Esu aš kelias“. Juozas Marcinkevičius

Esu aš kelias, priimu visus,

Kurie važiuoja, joja mano akmeniu.

Tačiau labiausiai aš myliu basus,

Nes pėdas jų geriausiai atmenu.

(Juozas Marcinkevičius)

J. Marcinkevičius.

Pasaulio literatūros praktikoje rašytoju laikomas asmuo, kurio kūryba įtraukiama į mokyklos programą. Asmenybės ugdymas – kryptingas, ilgai trunkantis procesas. Skatinant žmogų tobulėti, labai svarbūs ir reikšmingi tiek ugdymosi šeimoje, tiek mokymo įstaigų įtakos aspektai. Toksai laimingasis ir buvo mūsų kraštietis Juozas Marcinkevičius. Jis tapo ryškiu šviesuliu literatūros padangėje.

Poetas, prozininkas, dramaturgas Juozas Marcinkevičius gimė 1946 m. sausio 1 d. Prienų rajone, Balbieriškyje, Gerulių kaime. Šiemet švenčiame rašytojo 75-ąsias gimimo metines. Deja, netekome jo 2019 m. birželio 6 d.

Pirmoji rašytojo mokytoja buvo Bronė Levinskaitė-Sidaravičienė. Jis daug mokėsi ir skaitė. Baigdamas mokyklą garsėjo kaip geras matematikas, dalyvaudamas olimpiadose tapęs Respublikos jaunųjų matematikų konkurso nugalėtoju. Kai pradėjo studijuoti Kauno medicinos institute, buvo tik šešiolikos metų. 1968 m. institutą baigė. Dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje moksliniu bendradarbiu, Lietuvos radijo ir televizijos komitete, „Lėlės“ teatro literatūrinės dalies vedėju, „Nemuno“, „Mūsų gamtos“, „Kauno tiesos“, „Vilties“ redakcijose. Vėliau savo gyvenimą paskyrė literatūrai. 1969 m. debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Rudens šalys“. Nuo 1970 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Iš viso išleido septyniolika knygų, tarp jų poezijos rinkinius „Bronzos amžius“, „Buvimas“, „Ruduo, Rugsėjis, Rūdys“. Rašė apysakas ir apsakymus: „Mirtis nebūna atsitiktinė“, „… neleisk numirti vasarą“ bei knygas vaikams, pjeses teatrams, radijo ir televizijos spektakliams. Prasidėjus tautiniam atgimimui ir spartiems pertvarkymams, pasikeitus skaitytojams, J. Marcinkevičius kuria detektyvus, humoristinių serialų scenarijus, publicistiką. Skaitytojus J. Marcinkevičiaus kūryba traukia minties gilumu ir žodžio talpumu, žemę po kojų turinčio žmogaus filosofija, aštria ir turtinga dzūkiškų intonacijų fraze. Meno kritikai ir tyrinėtojai J. Marcinkevičiaus kūrybą vertina už subtiliai pavaizduotą lietuvio būtį, santūrų ir suprantamą filosofavimą, tautosakos gaidas. Vieni jį gretina su Vincu Mykolaičiu-Putinu, kiti su Justinu Marcinkevičiumi.

marcinkjuoz

„Buvau mažas rėksnys. Nutildavau tik gavęs knygą ar sąsiuvinį, taip sudraskiau visus mamos užrašus ir  eilėraščius, rašytus jai mokantis Balbieriškio mergaičių žemės ūkio mokykloje. Vėliau mokė tėvas. Man įbrukdavo knygą, pamokydavo raides rašyti. Penkerių metų mokėjau ne tik skaityti ir rašyti, bet ir savitą požiūrį į pasaulį turėjau“, – taip rašytojas pristato save, duodamas interviu knygai „Prienų krašto šviesuoliai“.

Didžiausią ir bene svarbiausią rašytojo kūrybinio palikimo dalį sudaro pjesės teatrams, radijo ir televizijos spektakliams. Lietuvos teatro scenose pastatyta daugiau nei 20 pjesių: „Čičinskas“, „Saulė ir jos žemė“, „Erelnyčia“, „Šiąnakt ir visada“, „Vegetaras“, „Mamutienos valgytojai“, „Užpustyta tėvynė“, „Sokrato teismas“, „Poezija ir meilė Lesbo saloje“, „Keistuolių akademija“, „Nuotykiai Melagių saloje“ ir kitos. 2007 m. Juozas Marcinkevičius sukūrė literatūrinį kino scenarijų „Broliai, įveikę Europą“, kuris laimėjo kultūros ministerijos istorinio filmo konkursą.

Juozo Marcinkevičiaus dramos ir pjesės statomos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos dramos,  Lietuvos televizijos teatruose, jo plunksnai priklauso daugelio televizijos serialų ir laidų scenarijai.

Savo kūryboje rašytojas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos istorijai ir jos asmenybėms. Kėlė gyvenimo prasmės, žmogaus, gyvenančio konkrečiame istoriniame laike, veiksmų ir atsakomybės už juos klausimus. 1987 m. Juozas Marcinkevičius buvo apdovanotas Boriso Dauguviečio premija už pjesių knygą „Paukščių ir žmonių lizdai“, o 1997 m. jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Juozo Marcinkevičiaus noras buvo kelio pabaigoje sugrįžti į tėviškę, į rūkus, į smėlio kalnelį anapus Peršėkės. O Lietuvai ir šiandien vis dar reikia jo įtaigaus ir prasmingo žodžio. Juozui Marcinkevičiui Lietuva susideda iš gimtųjų namų, iš vaikystės, iš ten, kur vingiuota Peršėkė įsilieja į upių tėvą Nemuną, kur matosi vaikystės žemė. Tauta ir valstybė išlieka ne tik kasdieniu darbu, sutelktumu, bet ir juos vienijančiais siekiais bei idealais.

Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė

Taip pat skaitykite

1 komentaras

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti