•  

     

     

     

     

Erikas Ratkevičius – prieniškis Vokietijoje, kur pasiekti galima viską, nes „Į darbą reikia eiti dirbti, o ne kalbėti“

Erikas Ratkevičius

Erikas Ratkevičius

Vilija Čiapaitė

Visai netikėtai bendraudama su Vokietijoje gyvenančia Diana Ratkevičiene išgirdau, jog jos sūnus – vienas iš dvynių – Erikas su pagyrimu baigė Greifswalde esančią profesinę mokyklą ir buvo apdovanotas vienkartine 8000 eurų stipendija. Iš pokalbio „tarp kitko“ vis tik pabandžiau išgliaudyti riešutėlį ir pasidžiaugti mūsų kraštiečio pasiekimais.

Lemiama kelionė ir atradimai

2015 m. spalio pabaigoje, kai reikėjo gyvenimą pradėti nuo balto lapo, Diana netikėtai gavo iš giminaitės pranešimą, jog po kelių dienų turi išskristi į Vokietiją, nes ten jau yra gyvenamas plotas ir laukia darbas.

Spalio pabaiga, vaikų mokslai, o giminaitės nupirktas bilietas jai buvo tarsi puolimas į nežinią stačia galva. Suderinusi, kad vaikai bus pas vyro mamą, kol baigs mokslus, susidėjo būtiniausius daiktus ir pakėlė sparnus. Išvyko skaudančia širdimi. Diana prisipažįsta, niekada nemėgo pulti nežinomybės link, bet įvyko taip, jog tada nebuvo kada apmąstyti, pasverti. Nors, pasak jos, seniai audė mintį, kaip pagerinti gyvenimą ir uždirbti daugiau pinigų, kad vaikams nieko netrūktų, o netikėtai atsiradusi galimybė davė dar vieną šansą. Vis tik dukra Agnė bei dvyniai Robertas ir Erikas buvo jos „kilnojamasis ir nekilnojamasis“ turtas, kurio išlaikymui, gyvenimo sąlygų pagerinimui reikėjo didžiulės meilės ir finansinio stabilumo. Tokiam žingsniui ji pasiryžo neturėdama laiko svarstymams, nes kišenėje buvo bilietas į ten, į naujų galimybių šalį Vokietiją.

O čia laukė ne nusivylimas, bet nauji iššūkiai

Ir štai ji Šverino mieste. Šverinas – Meklenburgo-Pomeranijos žemės sostinė Vokietijoje. Čia išvystyta mašinų, chemijos, siuvimo, maisto, baldų, odos pramonė. Tai per 95 tūkstančius gyventojų turintis miestas.

Dianą pasitiko nuostabus žmogus Laima Möller. Kaip žuviai iš vandens išmestai jaunai moteriai reikėjo ir motiniškos paramos bei stiprybės, moralinės pagalbos, saugaus glėbio. Visa tai davė Laima, jos šefė, jos draugė, jos atrama. Diana net pasakė, jog Laima buvo ir yra tarsi antroji motina, suteikusi visa, ką gali duoti tik mama. Beje, Laima – „meilės emigrantė“, turinti savo verslą, priglaudusi Dianą po savo sparnu. Jos pagalba neįkainojama. Draugystė – neatsiejama abiejų moterų dalis…

Taigi, po nepilnų metų į Šveriną atsivežė Robertą, o Eriką – tik po dviejų mėnesių. Motina stengėsi, kad vaikams netrūktų nieko. Dvynių sesė taip pat atvyko pas motiną, tačiau meilė Lietuvai išliko.

Pirmieji metai Šverine su vaikais

Ratkevičių šeima

Ratkevičių šeima (Erikas, Agnė, Robertas, Diana)

Atvykusius sūnus teko leisti į mokyklą, kur mokėsi visi emigrantai, atvykę į Vokietiją. Visur šalia Dianos patarėja ir vertėja, pagalbininkė Laima Möller. Per tuos metus vaikai puikiai išmoko vokiečių kalbą. Robertas pabuvo ir dėl asmeninių aplinkybių išvyko, o Erikas pajuto, jog jau beveik įleido šaknis, tad ilgai nesvarstydamas įstojo į profesinę mokyklą Greifswald mieste, kur norėjo įgyti specialybę. Tačiau viską pradėkime nuo ištakų – mokslo metų pradžios…

Treji metai Greifswalde

Erikas visu šimtu procentų pradėjo įgyvendinti savo svajonę – įsigyti specialybę, tad daug mokėsi. Visos užduotys jam buvo tarsi iššūkis sau. Mokslas jam buvo pirmoje vietoje! Beje, mamai jis nebuvo našta, nes mokslai ir darbas buvo du neatsiejami jo gyvenimo tikslai. Greifswaldas – studentų miestas kuris yra apie 150 km nuo Šverino. Ten Erikas ne tik mokėsi, bet ir dirbo.

Ir dar. Jaunuolio gyvenime atsiradus draugei Kristinai, teko šiek tiek pakoreguoti laisvalaikį. Taigi sportą, kuris buvo jo laisvalaikio užsiėmimas, savotiškai kompensavo televizija, kuomet, kai leidžia laikas, per žydrąjį ekraną stebi varžybas Lietuvoje, taip pat ir Prienų krašte. Ir štai mokslo metų pabaiga. Meklenburgo – Pomeranijos žemių (šiaurės Vokietijos regionas, užimantis 23,2 tūkst. km²) žiniasklaida nepaliko nuošalyje dėmesio lietuvaitį, kuris mokslus baigė aukščiausiais įvertinimais.

Apie kelionę į gyvenimo svajonę

Robertas, Diana, Erikas Ratkevičiai

Robertas, Diana, Erikas Ratkevičiai

Mokykla yra Greifswald mieste. Ji daug kuo skiriasi nuo lietuviškos profesinės mokyklos, nes Vokietijoje mokinys privalo ne tik mokytis, bet ir dirbti. Taip paruošiami aukštos kvalifikacijos specialistai. Besimokydamas jaunuolis kas mėnesį gauna taip vadinamą mokslo išmoką, kuri kasmet didėja.

Erikas tapo aukštos kvalifikacijos specialistu. Tai darbas su įranga, kuri naudojama lėktuvų, traukinių, autobusų ir patalpų valymui. Turint baigimo pažymėjimą atsiveria didelės galimybės!

Broliai Robertas ir Erikas Ratkevičiai

Broliai Robertas ir Erikas Ratkevičiai

Taigi mokslai baigti vienetukais (Vokietijoje vienetukas yra aukščiausias įvertinimas), tačiau tai ne pabaiga. Svajonė įgyti meistro kvalifikaciją ir įkurti savo verslą dabar yra reali. Žingsnelis po žingsnelio jis eina svajonės link, tačiau šiuo metu kol kas kaupia jėgas ateities planų įgyvendinimui. O tie planai, kurių niekam nesako, bet galvoje dūzgia kaip bičių avilys pavasarį. Kur pasuks? Ką veiks? Laikas parodys. O šiuo metu jis dirba, ir bendradarbiai, kurie bando prakalbinti tyliai ir užtikrintai beskinantį darbo vaisius Eriką, kaskart gauna atsakymą: „Į darbą einu dirbti, o ne kalbėti“. Tad jaunas 21 metų vaikinas dabar turi gyvenimo tikslą, o jam kelią nutiesė motinos meilė, begalinis noras mokytis, brolio ir sesės parama.

Kol kas Erikas negalvoja grįžti į Lietuvą gyventi. Jo pamatai jau lipdomi ten, Vokietijoje. O kaip toliau gyvenimas nukreips, niekas nežino. Tad vokiškas posakis, jog „Mums nesvarbu, iš kur žmogus atvykęs, svarbu, ką jis gali pasiekti“ ypač vertingas jaunam vaikinui, žiūrinčiam į ateitį.

Taip pat skaitykite

4 komentarai

  1. Pavardenis

    Nieko čia neskatina, o pasidžiaugia žmogum kuris kitoj šaly baigė geriausiai savo žemyne, koledžą, susikrovė tokį prizą ir siekia daryt meister kas išvertus vadinama magistras, po kurio visi keliai atviri toj sritį! O jis ir turi ko vadintis žmogum, nes bent jau sugebėjo išvažiuot į šalį ir nevarkt kaip visi fabrikuose ir vaidint grįžę kokie mes kieti, o baigt mokslus, isidarbint pagal specialybe, būt pagirtas žemyne ir gaut visas pagalbas kitam etapui moksluose.
    Nepavydėk, o pasidžiauk, Jenina:)

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti