Laimutė Jančiukienė
Alvydas Vaicekauskas
Loreta Jakinevičienė

Ekstremalūs gyvenimo žingsniai

IMGP0471Vilija Čiapaitė

Visada buvau žmogus, norintis išbandyti tai, ką duoda gyvenimas. Nuo vaikystės stengdavausi išnaudoti visa, kas pakeldavo adrenalino kiekį kraujyje, kas suteikdavo mažutį džiaugsmą niūrioje kasdienybėje. Ir štai, šį kartą teko malonumas išnaudoti dar vieną gyvenimo, o gal likimo suteiktą malonumą – skrydį oro balionu. Naktį beveik nemiegojau. Akyse iškildavo tai vienokie, tai kitokie vaizdiniai. Pagaliau pakirdau. Rytas. Oras – tikras štilis. Jokio vėjelio ir lauke pakankamai šilta. Į kuprinę įsimečiau foto aparatą, buteliuką vandens ir telefoną. Viso to turėjo pakakti. Dar iš vakaro Žydrūnas Kazlauskas minėjo, jog bus ramus oras, bet aš, optimistė, netikėjau.

Atvykome į Birštoną. Kultūros centre vyko oreivių instruktažas (angl. briefing). Lauke lūkuriavo tie, kuriems teko laimė kartu su oreiviais pakilti į orą oro balionu. Tarp jų, be abejo, buvau ir aš.

Pagaliau nešini žemėlapiais ir instrukcijomis oreiviai patraukė link automobilių, prie kurių prikabintose priekabose laukė oro transporto priemonė – balionas. Netrukus pasiekėme pakilimo vietą – Pociūnų aerodromą. O jis, tarsi rąžydamasis iš miego, stebėjo oreivius, kurie tikrino oro sąlygas. Štilis, visiškas štilis! Tačiau oreiviams tai varžybos, o mums – pramoga. Pagaliau pavažiavome į pamiškę ir prasidėjo balionų ruošimas pakėlimui į jokio vėjelio nejudinamą dangų. Stebėjimas, kaip balionas pildomas paprastu šaltu oru generatorium ir ventiliatorium, o tik paskui į jį pučiamas karštas oras, džiugino širdį. Vienas po kito kilo įvairiaspalviai balionai, tačiau jie vos vos judėjo ore, nes vėjo nebuvo. Pasirodo ten, viršuje, taip pat gamta pagailėjo vėjelio.

Pagaliau mūsų balionas paruoštas pakilimui ir aš įsiropščiau į krepšį. Komanda, tai pilotas Edvardas Dovydėnas ir mes, trys keleiviai, pradėjome kilti. Kadangi oro balionas neturi nei variklio, nei sparnų, skrydžio metu yra valdomas dviem pagrindiniais prietaisais: degikliais ir vožtuvu. Šildant orą, balionas kyla į viršų, o atidarius vožtuvą, balionas pradeda leistis. Taigi, oro baliono aukštis yra reguliuojamas keičiant temperatūrą kupolo viduje. Pradėjome kilti. Žemėje esantys žmonės, namai, automobiliai mažėjo, o kilimo jausmas buvo nuostabus!

Pagaliau pamačiau nuostabųjį Nemuną. Jo kilpa slėpėsi už medžių, o oras tapo toks grynas ir švarus… Fotoaparatu fiksavau tolumon tingiai slenkančių balionų virtinę, o mes tarsi pririšti sukiojomės vietoje. Jokio vėjelio. Po kojomis sklandytuvai tarsi vaikų žaisliukai, automobilių taškeliai, o žmonių balsai girdimi tik per raciją… Toli nenuskridome, nes, pasak vado, tai pats saugiausias skrydis, nes neteko pajusti vėjo gūsių. Gaila, o taip norėjosi kūne pajusti adrenalino pliūpsnius, tačiau yra kaip yra.

„Pasivažinėję” dangumi pagaliau nusileidome. Jau mums leidžiantis komanda su automobiliu ritosi mūsų nusileidimo vietos link. „Nugesintas” kupolas, susuktas ir vėl padėtas ten, iš kur jis bus imamas sekančiam skydžiui. Jausmas puikus, nenusakomas, bet azartas dar kartą pakilti į orą niekur nedingo. Mintyse sau kartojau, jog dar būtinai kilsiu į dangų, jei ne oro balionu, tai sklandytuvu. Juk gyvename vieną kartą ir, kaip senelis pasakytų, „griekas būtų neišbandyti” to, kas suteikia gyvenimiškų malonumų.

 

Taip pat skaitykite