Džiazo pavasaris Birštone – jau čia pat

„Džiazo festivaliai Birštone – tai kurorto vizitinė kortelė, liudijanti mokėjimą vertinti ir džiaugtis gera muzika bei ja dalintis sus kitais“, sako Birštono KC direktorius Zigmas Vileikis. O jam šiuo metu pats darbų karštymetis – iki šventės belikę suskaičiuotos dienos, tad jau reikia apgalvoti kiekvieną smulkmeną, nepamiršti nei vieno žmogaus, pasirūpinti kiekvienu svečiu, atvykstančiu į Birštoną. Nes tiems, kas jau 30 metų neatsiejamu dalyku laiko džiazą ir Birštoną, ir tiems, kas dar neseniai atrado šį nuostabų miestą, reikia sukurti gerą, jaukią atmosferą, kad kurorte svečius pasitiktų ne tik pavasariu dvelkianti žavi gamta, bet ir bičiuliai, pasiryžę dovanoti tris nepakartojamas DŽIAZO dienas.

Tradicijos

Trys dienos, sako Z. Vileikis, per kurias bus galima gauti tokią džiazo injekciją, kad jos turėtų užtekti dvejiems metams, organizatoriui yra didžiulis įsipareigojimas. Kiekvienas festivalio dalyvis – svečias, žiūrovas, atlikėjas – galės pasikrauti reikiamą, o gal pakeliamą, muzikos krūvį. Apie tai kalba simbolinis renginiui skirtas plakatas, kurį sukūrė profesorius, Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Kepežinskas, nuo pat pirmojo festivalio kuriantis jo dvasią atitinkančius paveikslus. Dar viena tvirta šventės tradicija – dalyvių skaičius. Šiemet, kaip ir anksčiau, laukiama 19 kolektyvų, surengsiančių šešis koncertus. Džiazo mylėtojų dėmesio laukia keturi dideli projektai: trys orkestrai bigbendai su nemažiau kaip 21 atlikėju ir Vilniaus kolegijos studentų, vadovaujamų V. Čekasino, projektas, praeitą kartą uždavęs organizatoriams nelengvą užduotį sutalpinti scenoje 45 žmones, bet šiemet, kaip tikimasi, jų bus daug mažiau. Išliko ir tradicinis grupių susibūrimo metodas – lietuviai kartu su užsieniečiais. Ne išimtis ir „Pictures“, mano Z. Vileikis, nes šioje grupėje kartu su suomiais groja estai, kuriuos galime laikyti jei ne tikrais lietuvių broliais, tai ben įbroliais. O festivalio žvaigždė – žymusis atlikėjas Davidas Berkmanas, grojantis K. Vaiginio kvartete.

Staigmenos ir atradimai

Dalyvių šiemečiame festivalyje daug, nuo duetų iki didelių, 25 žmonių grupių, daug bus ir vokalistų – iš 19 kolektyvų devyniuose skambės vokalai. Į Birštoną atvyks ir nemažai jaunesniosios džiazo atlikėjų kartos atstovų, kurie prieš kelerius metus baigė studijas žymiose užsienio konservatorijose, o dabar, grįžę į Lietuvą, subrendę ne tik kaip atlikėjai, bet ir kūrėjai,  skleidžia patirtį studentams gimtajame krašte. Ši jaunoji karta, tikisi Z. Vileikis, kada nors pakeis vyresniuosius, o juos festivalyje atstovauja V. Čekasinas ir D. Pulausko grupėje susibūrę Lietuvos grandai. Kiekviename koncerte bus staigmenų ir atradimų žiūrovams, atlikėjų, kurie tikrai atsitiks dvasios poreikius ir skonius. Netikėtais, bet maloniais atradimais gali tapti klaipėdietis E. Jonavičius, laikomas vienu geriausių šalies gitaristų, arba legendinio P. Vyšniausko mokinys saksofonininkas J. Maksimovičius, sukūręs bendrą projektą su šveicarais. Intriguojantis bus I. Makaraitytės projektas, už save kalba ir grupės „Labai baisos stygos“ pavadinimas.

Žinoma, teigia Z. Vileikis, Birštone renkasi ne tokio ryškumo žvaigždės, kaip Kaune ar Vilniuje, tam būtų labai sunku surasti tiek lėšų, be to, ir festivalio tikslas visai kitoks – svarbiausia, kad susirinktų kuo daugiau savų atlikėjų, kad jie gautų postūmį augti ir tapti dar vienu brangakmeniu Lietuvos džiazo muzikos lobyne.

„Džiazas – kaip atlaidai…“

Kas antri metai Birštone vykstantis džiazo festivalis – tai nedidelio miestelio neįkainojamas turtas, suteikęs kurortui savo spalvą, dar vieną atpažinimo kodą. „Lietuviškojo džiazo Meka“ – toks pavadinimais pelnytai  suteikiamas šiai šventei, bet, pasak direktoriaus, pretenduoti į tokį titulą neleidžia kuklumas ir poreikis tobulėti. Birštone rengiamas džiazo festivalis yra seniausias Lietuvoje, davęs pradžią renginiams Vilniuje ir Kaune, kurie gerokai praaugo savo užmojais pranokėjus iš provincijos. Tačiau svarbiausia, mano Z. Vileikis, yra ne mėgautis laurų vainiku, o įgyti džiazo mylėtojų pagarbą. Yra nemažai žmonių, kurie išvažiuodami tvirtai prižada grįžti kitą kartą, kurie jau 30 metų sėdi tose pačiose vietose salėje, yra užaugusiųjų kartu su festivaliu. Džiazas, kaip ir atlaidai, juokauja direktorius, jiems reikia pasiruošti, pribręsti, tai ne kasdieninis ritualas ir toli gražu ne kiekvienam. Žinoma, reikia klausytis įvairios muzikos, negalima užsidaryti nuosavame mikrokosme ir atsiriboti nuo aplinkos, bet ištikimybė džiazui turi turėti nepajudinamą vietą kiekvieno šios muzikos mylėtojo širdyje. Kad klausytojai nenusiviltų, kad festivalyje gauta džiazo dozė suteiktų ne tik pasitenkinimą, bet ir naujo susitikimo ilgesį, atlikėjai tam ruošiasi itin nuoširdžiai. Būtent Birštonui rengiami nauji, specialūs projektai, pritraukiami partneriai, padedantys parengti įdomias programas, kurios nustebintų ir nudžiugintų publiką, prisidėtų prie festivalio atmosferos kūrimo. Z. Vileikio manymu, kad tai iš tiesų pavyksta ir duoda puikius rezultatus, rodo dešimtmečius gyvuojanti ir nežadanti išnykti festivalio tradicija.

Organizatoriaus rūpesčiai

Festivalio organizavimas – autorinis kūrinys. Pasirengti tokio masto renginiui – didžiulis darbas, tačiau jis tenka vienam žmogui – Z. Vileikiui. Jis pasakoja, jog pasibaigus festivaliui kurį laiką stengiasi atsiriboti nuo minčių apie ateitį, nepuola planuoti naujo renginio. Reikia, kad viskas viduje susiklostytų ir būtų gerai apgalvota, tik tuomet galima pradėti ruošti dirvą naujam džiazo įvykiui, kalbėtis, ieškoti, klausytis ir stebėti, o likus metams vyksta patys svarbiausi darbai, svarstomos kolegų idėjos, bendraminčių įžvalgos. Programa, atlikėjų atranka ir kvietimas, garsas, šviesa, apgyvendinimas yra tik organizatoriaus rūpestis. Žinoma, kultūros centro darbuotojai labai daug padeda įgyvendinant sumanymus, vis dėlto direktoriui tenka pati didžiausia renginio suruošimo našta. Džiugu, kad jo triūsą labai vertina kurorto valdžia, skirianti iš savo biudžeto tiek lėšų, kiek gali, juk festivalio nauda miestui akivaizdi: lietuvių ir užsieniečių atvykimas, čia grįžtantys ir naujai kurortą atrandantys žmonės – žiūrovai ir atlikėjai, spaudos, radijo ir televizijos dėmesys. Kuo daugiau gerų asociacijų bus siejama su Birštonu, tuo geriau čia gyvenantiems žmonėms, tvirtai įsitikinęs Z. Vileikis.

Ant direktoriaus stalo – krūvelės dokumentų, plakatai, festivalio programos, dalyvių sąrašai… Telefonas nutyla labai trumpam, nes didžioji džiazo šventė jau čia pat, tad klausimų, atsakymų, problemų, smulkmenėlių ir sunkių darbų kalnai, o čia dar ir Kultūros rėmimo fondas kaip niekada pašykštėjo lėšų tokiam visam kraštui svarbiam renginiui. Tuštiems pokalbiams Z. Vileikis laiko neturi, tačiau nepavargti, nusikratyti  rūpesčių padeda džiugus laukimas – džiazo kupinos šventės, susitikimo su draugais, muzikos dvasios apsėstais bičiuliais, naujų pažinčių ir atradimų. Tokie pat lūkesčiai kaitina ir į Birštoną besiruošiančių muzikantų ir jų gerbėjų mintis. Nusivylimui ir nuoboduliui vietos nėra ir nebus.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti