Kas pavyko dešimt kartų iš eilės, turi pavykti ir vienuoliktąjį. O jei kalbame apie trisdešimtį kartų? Juk jau 32 metus Birštone rengiamas džiazo festivalis, kurį labai gerai žino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikantai ir šio žanro mylėtojai. Vis dėlto, nesvarbu, kiek kartų ir metų šį unikalų renginį organizuoja Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, jaudulys ir nerimas išlieka iki paskutiniųjų festivalio minučių. Šiemet, kuomet teko gerokai pasukti galvą dėl smarkiai sumažinto finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo, kai pritrūko nakvynės vietų, rūpesčių Z. Vileikiui išties pakako, tačiau jis ir vėl gali ramiai atsidusti – festivalis pavyko, jo dalyviai ir žiūrovai siunčia į Birštoną gražius atsiliepimus ir padėkas. Atvažiavo visi kviesti atlikėjai ir grupės, koncertai sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo, tarp kurių buvo ir ministerijų vadovai, žymios Lietuvos asmenybės, o svarbiausia – festivalio bičiuliai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, taip pat rengiantys garsiąsias džiazo šventes. Ir atlikėjai, ir žiūrovai negailėjo liaupsių išgražėjusiam Birštonui, šiltam priėmimui, nors šįkart kurortas svečius pasitiko neitin jaukiu pavasarišku oru.
Ruošiantis festivaliui, kaip pasakojo Z. Vileikis, teko nemažai paplušėti, bet kaip tik todėl ir nebuvo jokių didelių nesklandumų, incidentų, o atsiradusias problemas pavykdavo operatyviai pašalinti. Komanda dirbo gerai, mano direktorius, nors teko susidurti su gana sudėtinga įgarsinimo, apšvietimo, scenine įranga. Be gerų savo srities specialistų, vien tik savomis jėgomis nebūtų apsieita, nes muzikantų atsivežta aukšto lygio aparatūra reikalavo profesionalios priežiūros. Kadangi festivalį per tris dienas aplankė maždaug tiek žmonių, kiek jų gyvena Birštone, pasistengti teko visiems, tiek kultūros centro darbuotojams, tiek festivalio technikų komandai, tiek ir svečius priėmusioms sanatorijoms, viešbučiams, tvarką užtikrinusiai miesto tvarkymo tarnybai ir kitiems. Jų pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos, o tai ir yra į miesto gyvenimą tvirtai įaugusios džiazo festivalių tradicijos išdava, kai visi susitelkia bendram tikslui, dirba, negailėdami laiko ir jėgų.
Festivalis baigėsi, jį primena daugybė parodoje besipuikuojančių fotografijų, o kultūros centro veikla sparčiai grįžta į įprastas vėžes. Žinoma, šventės atgarsiai dar ilgai pasieks organizatorius, dar teks jiems skaičiuoti susidariusias išlaidas, dėlioti ir perdėlioti skaičių stulpelius. Neilgai trukus teks pagalvoti ir apie sekantį festivalį, nes jau dabar reikia ieškoti būdų, kaip įsigyti naują fortepijoną, nes senojo skambesiui priekaištų turėjo pianistas iš JAV. Tai išties nemenkas rūpestis birštoniečiams, nes geras instrumentas kainuoja kelis šimtus tūkstančių litų, o iš kur juos gauti iki kito karto – nelengva užduotis. Ir nors Z. Vileikis ir užsimena apie išsikvėpimą, tačiau tai – tik akimirkos nuovargis, nes sustoti ir gręžiotis atgal neleidžia gyvas ir kupinas spalvų kultūros centro gyvenimas, verčiantis judėti į priekį ir kurti ateities planus.
