Dialogas, subūręs bendram tikslui – meninei terapijai

_IGP0158

Vilija Čiapaitė

Dialogas – tai pašnekesys. Pašnekesiai būna tylūs, tačiau daug ką pasakantys: meniniai, kuomet vietoje žodžių tereikia dažų, drobės ir teptuko, muzikiniai, kai garsai pasako tai, kas svarbiausia. Tokius dialogus galėtume vardinti ilgai ir niekaip nesuklysime, nes tai mūsų minčių, gyvenimo dalis.

Prieš keletą dienų dailininkė Aušra Lavickienė paskambinusi Birštono kultūros centro direktoriui Zigmui Vileikiui pasiteiravo, ar galinti Juozo Grušo meno gimnazija su paroda atvykti į kurortą. Pasak jos, labai nustebo, o kartu ir nudžiugo, išgirdusi pritarimą. Tai buvo trumpas ir malonus dialogas su žmogumi, kuris visa siela atsidavęs ne tik muzikai, bet ir menui.

Prieš parodos atidarymą pakalbinau šios idėjos kuratorę, projekto „Dialogai” įkvėpėją Aušrą Lavickienę. Ji sakė, jog J. Grušo meno gimnazija yra savito, humanistinio ugdymo įstaiga. Čia dirba daug profesionalių dailininkų ir kitų specialybių dėstytojų, mokytojų. Pasak pašnekovės, orientuojamasi ne į vaiko meninius pasiekimus, bet į patį procesą. Į Birštoną jie atvyko su paroda, kuri gimusi ne projekto „Dialogai” metu. Tai tarsi nueito kelio sukaupti rezultatai.

Pats projektas „Dialogai” gimnazijoje gimė 2013 metais. Šio projekto globėja – J. Grušo meno gimnazijos direktorė Nijolė Šimienė ir Londone gyvenanti lietuviško kapitalo įmonių grupės „Lituanica“ generalinė direktorė Rasa Apostol. Tuomet buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir taip buvo nutiestas meninis tiltas tarp Kauno ir Londono. Būtent užsienyje gyvenančių išeivių vaikai kartu su mūsų šalies jaunimu kuria, piešia ir rengia parodas. Tai didelis darbas, atliekamas vaikų ir jaunimo labui. Vyksta daug parodų ne tik šalyje, bet ir Londone, kuriose parduodami kūriniai, o sukauptos lėšos naudojamos ugdymo pamokoms. Beje, gimnazijoje vyksta tapybos pamokos ne tik ant drobės, bet ir ant šilko. Vyksta mokymai dirbti su oda, stiklu, keramika. Pasak pašnekovės,

lietuviams, gyvenantiems Londone, ji pravedė visų darbų užsiėmimus, o paskui buvo surengta ir paroda.

Dažnai analizuojamos projekto veiklos, kurių metu numatoma, kur skirti gautas lėšas, kad būtų tęsiama meninė veikla.

Šalia stovintis dailės mokytojas Ričardas Venskūnas papasakojo, kaip su mokiniais įkalinimo įstaigoje pravedė dailės edukacinę pamoką. Pasak menininko, šios įstaigos gyventojai tuo buvo labai patenkinti, tačiau į tokią vietą grįžti tikrai nelabai norėtų. Tačiau gyvenimiška patirtis sako, jog meninei terapijai nebuvo abejingų.

O parodos atidaryme suskambo „Metų mokytojo“ muzikos ir etnokultūros mokytojo Artūro Sinkevičiaus pučiamo dūdmaišio muzikos garsai, netrukus jo pučiamas medinis didžeridū nukėlė į aborigenų gyvenamus tolius. Šį instrumentą jis įsigijo iš aborigenų, viešėdamas Australijoje, tad mums teko malonumas išgirsti jo garsus, pritariant paties Artūro brazdinamai gitarai.

Pagaliau turėjau laiko apžiūrėti parodą. Kiekvienas darbas savitas ir išreiškiantis menininko vidinį pasaulį. Oda ir keramika, medis ir metalas, viskas taip sava ir neįkainojamai subtilu. Taip ir norisi perskaityti kiekvieno darbo mintis, pažvelgti į vidinį menininko pasaulį.

Pagaliau du direktoriai sustojo bendram darbui prie molberto. Jų pirmieji spalvoti potėpiai sakė, jog draugystės tiltas nutiestas ir ši draugystė tęsis. O tai labai svarbus žingsnis kurortui, kur ilsisi daug poilsiautojų. Ir, kaip minėjo pašnekovai, būtina ir meninė terapija, kuri kaip priedas bus tiems, kurie gydosi šiame Nemuno apsuptame gamtos ir sveikatinimosi kampelyje.

Taip pat skaitykite