Lazdos buvo ruošiamos pardavimui, tad Vincas Laukevičius savo prisiminimuose nemažai apie tai rašė: „Mūsų rinka buvo tokia: susiėmę į glėbį pundelį lazdelių, reklamuodavome bei siūlydavome susirinkusiems vasarotojams savo prekes. Išvaikščiodavome visus parko takelius, kur tik matydavosi susirinkusių vasarotojų, besiklausančių kariško pučiamųjų orkestro muzikos. Kiekvieną vakarą, kai 17 val. užgrodavo orkestras, visi poilsiautojai, kur jie bebūtų, būriais traukdavo į parką pasiklausyti muzikos. Prisipildydavo pilnas parkas visokio amžiaus ir visokio luomo vasarotojų, o mes, vaikai, savo įkyrumu jiems siūlydavome savo lazdeles… Ir taip kiekvieną dieną. Savo uždirbtus pinigus kiekvienas iš mūsų tvarkydavosi savaip. Kiekvienas stengėsi susitaupyti reikalingiems daiktams įsigyti.“ (V. Laukevičius. Prisiminimai, Birštonas, 1983, p. 186 – Birštono muziejaus fondai).
Labai dažnai poilsiautojų jaunieji pardavėjai laukdavo prie didžiosios vilos: „Apsukę ratu vieną kitą alėją, niekur nieko nepešę, pasukome prie fontano. Prie didžiosios vilos, pasėdėti, pailsėti, palaukti, kol parke pasirodys daugiau poilsiautojų.“ (Ten pat, p. 149). Pardavinėti lazdas įvairiai sekdavosi: „Kaip kokia diena pasitaikydavo, ir kaip pirkėjų būdavo. O kai kurią dieną vos vieną kitą lazdelę parduodavome, o kitą – jau, žiūrėk, ir gana daug išleisdavome, kad kartais per savaitę tiek išleisdavome, kad sekmadieniui mažai likdavo ką parduoti.“ (Ten pat, p. 142). Pardavimo sezonas tęsdavosi iki vasaros pabaigos, nes „retai, kur nors parke vieną kitą užsilikusį sutiksi, bet prekybinio sandėrio su tokiu nepadarysi. Lazdelės tokiam neįsiūlysi.“ (Ten pat, p. 155).
Įsimintina jauniesiems prekeiviams buvo 1927 m. vasara: „Ta vasara mums paaugliams buvo pelninga. Uždarbiai su lazdelių gamyba buvo neblogi. Vasarotojų buvo apsčiai. Mūsų gamybos lazdelės turėjo paklausą. Dirbome išsijuosę.“ (Ten pat, p. 186).
1928 m. vasara – atsisveikinimas su lazdelėmis
1928 metais V. Laukevičiui jau buvo šešiolika. „Šią vasarą, kaip ir tikėjausi, laikiau paskutine lazdelių gaminimo bei prekiavimo vasara. Toks vaikiškas gyvenimas ir toks vaikiškas uždarbiavimas vieną kartą turi baigtis.“. Prisiminimų autorius jau su tokia baigtimi buvo susitaikęs: „Mūsų užsiėmimas – tai tikras vaikų darbas. Jau ir dabar šiam darbui jaučiamės per dideli. Peraugę. Kitais metais tikriausiai nė vienas nenorės šiuo verslu verstis. Tegul mažesnieji tęsia mūsų pradėtą darbą.“ (V. Laukevičius. Prisiminimai, Birštonas, 1983, p. 219). Paskutinį kartą lazdeles šešiolikmetis Vincas turėjo pardavinėti 1928 metų rugsėjo 2 dieną, kad garbingai užbaigtų sezoną, o tuo pačiu užbaigti ir vaikystę. Tačiau klebonas Pranas Gaidamavičius jam pranešė linksmą žinią, kad jis priimtas į Kauno amatų mokyklą. Vaikystė baigėsi – paskutines likusias lazdas pardavė Vinco draugai.
Kreipiamės į palikuonis tų, kurių tėvai ir seneliai gamino ir pardavinėjo lazdeles. Tegul pateiktas muziejaus turtas –Vinco Laukevičiaus prisiminimai – paskatina Jus prisiminti artimųjų pasakojimus ir atvykti į Birštono muziejų (Vytauto g. 9). Galbūt Jūsų namuose surasite metų metus pergyvenusią lazdelę, o gal nuotraukas, kuriose Jūsų giminaičiai yra nusifotografavę su lazdelėmis. Tai juk mūsų paveldo istorija, tai – mūsų darbštumo tradicija, kurią turėtume atminti, prikelti iš užmaršties. Laukiame Jūsų.
Šioje straipsnio dalyje nufotografuotos Birštono lazdos yra iš kolekcininko Almanto Miliausko kolekcijos.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
