Birštono kurorto įkūrimo 170-mečiui (I). Didžioji pradžia

POILSIAUTOJAI

Švenčiame mūsų Birštono kurorto 170-metį. Šis jubiliejus mus visus istorikus, muziejininkus įpareigoja į šį svarbų istorinį įvykį pažvelgti šiek tiek giliau, pateikiant naujus faktus ir įžvalgas. Atkreiptinas dėmesys, kad istorinio laikotarpio nuo kurorto steigimo iki jo atitekimo Jiezno dvarininkui Ignotui Kvintai 1874 metais dar niekas iki šiol nėra nagrinėjęs.

Paprastai kurorto istorija siekiama su 1846 metais, kada Stakliškių mineralinių vandenų gydyklos gydytojas Benediktas Bilinskis (visuose šaltiniuose naudojama ši pavardė, ją, o ne Balinskio, ir reikėtų naudoti – V. K.) nusiuntė tris ligonius į Birštoną, kur jie, pasinaudoję senųjų mineralinių vandenų voniomis, išgijo.

Birstonas 7-ajame desimtmetyje

Pirmiausiai, nei viename krašto tinklapyje, net Birštono savivaldybės, iki šios dienos nesurasime duomenų, kas gi yra tas daktaras Benediktas Bilinskis.

Daktaras Benediktas Bilinskis

Daktaras Benediktas Bilinskis gimė 1819 m. Vilniuje, bajorų šeimoje. 1845 metais baigė Maskvos Universitetą, įgydamas gydytojo – vidaus ligų specialisto kvalifikaciją. Tais pačiais metais dėl kilmingo tėvo Petro Bilinskio įtakos jis buvo paskirtas dirbti Vilniaus gubernijos gydytoju. Šiose pareigose jis dirbo iki 1853 metų. Nuo 1853 iki 1857 metų vadovavo mineralinių vonių gydyklai Stakliškėse (kol ji sudegė), nors mineralinių gydyklų nuomos sutartis su juo ir piliečiu Sacevičiumi buvo sudaryta 24 metams, iki 1876 metų (Vladislavas Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. V., 1889, p.86, toliau – Iškylos). 1851-1854 metais neoficialiai gydytojo ir verslininko Adomo Bartoševičiaus remiamas dirbo Birštone (Andrzej Kierzek, Jadviga Kuciel-Lewandowska, Malgorzata Paprockai i inni. Rozwoj lescznictwa uzdrowiskowego w Birsztanach do roku 1939 -Roczniki Pomorskej Akademii Medycznej w Szczecine, 2013, no59, l.143. Toliau – Lenkijos leidinys).

A.Bartosevicus sutartyje.

Nuo 1855 metų, pagal sutartį su Birštono parapijos klebonu Jurgiu Sudimtu, Birštono gydytoju ir verslininku Adomu Bartoševičiumi, jis tapo Birštono mineralinių vandenų gydyklos pagrindiniu savininku. Pagal sutartį, sudarytą 12 metų, B. Bilinskis turėjo Birštono parapijai mokėti kasmet 150 carinės Rusijos sidabrinių rublių bei skirti 50 carinių rublių Vilniaus dvasinės seminarijos išlaikymui. Benediktas Bilinskis nuomojo 12 dešimtinių (apie 13 ha) žemės senajame Birštono parke. Dvi dešimtines žemės – per 3 ha – nuomojo Adomas Bartoševičius, mokėdamas parapijai kasmet 20 carinių sidabrinių rublių (1854 m. Birštono parapijos sutartis – Kaišiadorių vyskupijos archyvas, senoji Birštono parapijos byla, p.1-10).

Birstonas iš kaires Nemuno puses

Iki 1869 metų dirbdamas Birštone Benediktas Bilinskis užsitarnavo aukštą valstybės patarėjo rangą. Buvo vedęs žmoną Justiną, apie šeimos sudėtį kol kas informacijos neturime. Buvo dėmesingas šeimai, nes 1850 m. Birštone nuo artrito išgydė žmonos tetą (Przybilski. Birsztany w sezonie leczniczym 1883 roku, Warszawa, 1884, p. 8-9). Mirė jis 1870 metais, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Iki šiol šis kapas išlikęs (http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/thumbnails.php?album=101&page=1).

Manome, kad muziejininkų pareiga šį žymaus Birštono žmogaus kapą surasti, jį nufotografuoti ir pateikti nuotrauką muziejaus ekspozicijoje.

Benedikto Bilinskio darbo Birštone metu buvo pastatytas kurhauzas, pirmosios sanatorijos, prasidėjo organizuotas ligonių gydymas.

Pirmoji Benedikto Bilinskio išgydyta ligonė

Skaitant įvairius šaltinius, sunku išsiaiškinti, kas ta pirmoji pagijusi ligonė. Tai galėjo būti ir ponia Halicka, gyvenusi Paprienėje (Lenkijos leidinys, p. 139). Vis dėlto, mūsų nuomone, daugiau tikėtina, kad tai buvo gydytojo Jono Sabaliausko, totoriaus ir musulmono žmona. Jonas Sabaliauskas gimė 1802 metais Keturiasdešimties totorių kaime, baigė Vilniaus gimnaziją, Universitetą, kur įgijo pirmos klasės gydytojo diplomą. 1828-1830 metais kaip gydytojas dalyvavo carinės armijos kare su turkais. Jonas Sabaliauskas 1844-1850 m. jis dirbo gydytoju Švento Jokūbo ligoninėje Vilniuje, buvo gerai pažįstamas su Nikodemu Bilinskiu. Tad, jis kelis metus savo odos alergijos liga sergančią žmoną siuntė į Birštoną, pas bičiulį gydytoją. Čia ji ir pasveiko (Ten pat, p.142).

Labai įdomu ir svarbu krašto žmonėms tai, kad susižavėjęs Birštono kurorto gydomąja galia, jis nuo 1853 metų čia pradėjo siųsti savo ligonius, o apie 1857-1859 metus ir pats senatvę praleido Nemajūnuose (Nowakowski J. F. (Wycieczka do Birsztan i Druskienik. Tygodnik iliustrowany, 1869, d.4, nr.79, p.8).

Carinė valdžia ir Birštono kurorto įkūrimas

Iki šiol Birštono istorijos mėgėjai girdėjo nuomonę, kad tariamai carinė valdžia trukdė kurorto įkūrimui. Vis dėlto, nors carinė valdžia politiškai buvo despotiška, bet į ūkio reikalus ji jau žiūrėjo pragmatiškai. Buvo kitas labai svarbus trukdis greitam kurorto įsikūrimui. Birštono parapija, kurios žemėse buvo mineraliniai šaltiniai, jų negalėjo nuomoti, nes iki 1854 metų nebuvo susitvarkiusi savo valdų ribų dokumentų. 16 dešimtinių ji valdė pačiame Birštone, o 17 dešimtinių Žideikonyse ir kitose žemėse, besiribojančiose su Paverkniais, Kisieliškėmis, Tresentalio bei Jiezno dvarais. Šių dvarų savininkai Jotkovskiai, Rybickiai, Penčkovskiai bylinėjosi su Birštono parapija dėl žemės valdų ribų. Tai užsitęsė iki 1854 metų (LVIA, f.483, ap.1, b.20, p.1-73).

Carinė valdžia svarstė, ar tikslinga 20 kilometrų atstume turėti kitą kurortą ir jį finansuoti. 1852 m. į Birštono atvyko Adomo Bartoševičiaus pakviesta komisija iš Vilniaus. Ją sudarė gydymo valdymo inspektorius Paustanskis, vaistininkas Jonas Kuševičius, mokslininkas Abichtas. Jie įrodė Birštono mineralinių šaltinių gydomąsias galias. Tačiau paskutinį žodį tarė imperijos sostinės Peterburgo gydytojai Jochansonas ir Rennardas. Jie, kol neišsiaiškino Stakliškių ir Birštono mineralinių šaltinių atsargų, net nekalbėjo su Benediktu Bilinskiu ir Adomu Bartoševičium apie kurorto steigimą. Išsiaiškinę, kad Stakliškių mineraliniai šaltiniai yra labai negausūs, jų nepalyginti su Birštono šaltiniais, jie 1854 metais išdavė oficialų leidimą kurortą steigti. Ši data cariniais laikais buvo laikoma kurorto įkūrimo pradžia.

Pirmieji įsteigto kurorto vaizdai

1857 m. Vladislavas Syrokomlė savo „Iškylose“ atkreipė dėmesį į tokius oficialaus Birštono kurorto lankytojus: „Atvykusieji į kurortą apsigyvena specialiuose tam pastatytuose namuose. Kiekviename iš jų yra po 6-12 kambarių. Bet kadangi tai negali patenkinti visų atvykstančiųjų, kai kurie, ypač viengungiai, apsigyvena miestelėnų butuose ir jiems priklausiančiuose svirnuose. Skaičius šeimų, atvykusių į Birštoną birželio mėnesį, viršijo 100. Vonių yra – 28, pusė vyrams, pusė moterims. Butas šeimai kainuoja 100-150 lenkiškų zlotų per mėnesį. Už patalpas valstiečio pirkioje arba svirnelyje viengungiams reikia mokėti 50-70 zlotų. Vienkartinis pasinaudojimas vonia – 2 zlotai. Pragyventi čia ne visai lengva, nors iš Prienų, Butrimonių ir Nemajūnų atvežama pakankamai maisto produktų“ (Vladislavas Sirokomlė. Išvykos, p.89).

Nusileiskime nuo kalno ir N. Silvanavičiaus gatvės pradžioje pasukime į dešinę. Prieš mus senoji klevų alėja. Jos kairėje pusėje stovėjo Birštono klebono Jurgio Sudimto namai. Archyviniuose dokumentuose aptikome jų aprašymą: „Vienas iš 6 kambarių, kitas iš 16. Namai mediniai, papuošti ornamentais, pamatai akmeniniai. Prie kiekvieno namo jaukus svirnelis. 16-os kambarių name – 4 skirtingi išėjimai, 4 – virtuvės. Šiuose vasarnamiuose naudojami prabangūs porceliniai klebono indai, sidabriniai šaukštai, prabangūs virduliai“ (LVIA, f.604, ap.5, b.1097, l.111-115, l. 147).

Dešinėje šios alėjos pusėje stovėjo, anot Z. Bartusevičiūtės ir O. Žukauskienės pasakojimo, du Adomo Bartoševičiaus vasarnamiai, kuriuose kiekviename buvo per 10 kambarių poilsiautojams. Jurgio Sudimto ir Adomo Bartoševičiaus vasarnamiai buvo pirmieji XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio prabangesni vasarnamiai.

Apie gydytojų pramogas 6-ajame dešimtmetyje Vladislavas Sirokomlė rašė taip: „Žmonės vaikščioja po miestelį arba užkopia ant kalvų, kurios jį supa iš trijų pusių, pasižiūri į gražųjį Nemuną. Nuo Pilies viršaus apžvelgia gražiai už Nemuno želiančius Karalystės (Augustavo gubernijos – V. K.) miškus. Kai gera nuotaika, klausosi vietinės muzikos ir šoka bendruose vakaruose. Šiemet specialiai įrengta salė, kurioje gali tilpti 100 šokėjų (kurhauzas – V. K.)“ (Ten pat, p.90).

Straipsnyje yra panaudotos kolekcininko Almanto Miliausko nuotraukos.

 

Istoriko Vytauto Kuzmicko ir kolekcininko Almanto Miliausko bendras projektas „Veidai ir įvykiai, praeitis ir dabartis“. Siekiame nuotraukų, istorinių dokumentų paieška, jų moksline analize sugrąžinti iš praeities regiono garbias istorines asmenybes, nutylėtus istorinius įvykius, puoselėdami istorinę sąmonę ir ugdydami kritišką, pilietišką požiūrį į neigiamus dabarties reiškinius šalies visuomenėje.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti