Jiezno senosiose istorinėse kapinėse išsiskiria pats seniausias, 176 metų senumo, kapas su dideliu 170 metų metaliniu antkapiu – paminklu. Įrašas jame skelbia, kad čia 1838 m. palaidotas žymaus gydytojo, XIX a. pirmosios pusės istorinių įvykių metraštininko, publicisto Stanislovo Moravskio tėvas – paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas Apolinaras Moravskis (1768-1838). Pateikiame jo mirties ir palaidojimo Jiezno kapinėse metrikos įrašą (LVIA, f.669, ap.1, b.2234, p.l.57). Kartu su karaliaus rūmų tarnu po ketverių metų buvo palaidota ir jo antroji žmona, šambelionienė Juozapa Chrapovickaja-Moravskienė.
Kapas retai lankomas, nes čia palaidoti ne Jiezno istorinės aplinkos asmenybės. Dar 2009 m. žymi S. Moravskio kūrybinio palikimo tyrinėtoja Reda Griškaitė tai yra atskleidusi savo parengtame žymiojo ustroniškio darbe (Stanislovas Moravskis. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda.V., 2009, p.22).
Stanislovo motinos Marijonos Semaškaitės ir tėvo Apolinaro Moravskio skyrybos, taip neigiamai paveikusios jaunąjį palikuonį, yra apaugusios paslapties skraiste. Neturime nei chronologijos, nei detalių.
Greičiau skirtis ar susitaikyti
Lietuvos valstybės istorijos archyve suradome bylą, prie kurios iki šiol nebuvo prisilietęs nei vienas tyrinėtojas. Tai 1810 m. Vilniaus vyskupijos kurijos byla, įvardinta kaip: „Dėl Apolinaro Moravskio prašymo apie nutraukimą skyrybų bylos su Marijona Moravskiene“ ( LVIA, F.604, ap.1, b.590).
Bylos tituliniame lape byla įvardinta kitaip: „Lenkijos karaliaus šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijonos Semaškaitės-Moravskienės įgalioto dekano Pranciško Narbuno byla apie santuokos būklės nustatymą“ (Ten pat).
1810 m. liepos 1 dieną abiejų sutuoktinių vardu kreipiamasi į Rusijos imperatorių Aleksandrą I: „Jo Šviesybei ir Didybei Imperatoriui Aleksandrui Pavlovičiui, visos Rusijos patvaldžiui. Į jus kreipiasi bajoras Apolinaras Moravskis, paskutinio Lenkijos karaliaus rūmų šambelionas ir jo žmona Marijona Semaškaitė-Moravskienė, paskutinio Lenkijos karaliaus rūmų šambelionienė. Raštiškai išdėstome šį mūsų prašymą. Esame didžiai įskaudinti ir nepatenkinti Vilniaus Romos katalikų vyskupijos kurijos vykdomu mūsų vedybų bylos tyrimu. Procecas, kurio eiga nesuteikia mums jokio malonumo ir laukiamų rezultatų. Atkreipiame dėmesį į Palikuonio būseną ir kitas santuokines priedermes, kurios tampa išviešinamos, tampa gandais, naikina bet kokį pasitikėjimą, sugyvenamumą, palieka ir smulkius pėdsakus, šiandien skatina netikrumą pirmiausiai mūsų mažamečiam Palikuoniui. Nuolankiai prašome Jūsų imperatorišką didybę kad savo aukščiausiu įsaku pavestumėt Vilniaus Romo katalikų vyskupijos kurijai šį mūsų prašymą priimti, o mūsų pradėtą procecą laikyti kaip nebuvusį, taip pat abiem grąžinti mūsų pateiktus dokumentus ir skundus.
Didžiai gerbiamas Imperatoriau, prašome galutinai išspręsti šį mūsų prašymą. 1810 m. liepos 1 d.
Apolinaras Moravskis, buvusio Lenkijos karaliaus rūmų šambelionas
Marijona Moravskienė, buvusių Lenkijos karaliaus rūmų šambelionienė
Turi būti pateikta per Vilniaus Romos katalikų vyskupijos kuriją“ (LVIA, f.604, ap.1, b.590, l.1).
VIII-XIX amžiuose santuokos nutraukimo reikalus tvarkė vyskupijos. Jos nuodėmklausiškai, skrupulingai tą procesą nagrinėdavo ir užvilkindavo. Tas sudarydavo didelių problemų besiskiriantiesiems. Šiame prašyme įžvelgiame ne tiek nuoširdų Moravskių norą susitaikyti, bet padarytą tam tikrą spaudimą Vilniaus vyskupijos kurijai. Ši, matyti, ir pati suvokė, kad jau sutuoktinių nesutaikysi. Jeigu jiems pavyktų bent formaliai susitaikyti, tai vyskupija netektų nemažo piniginio mokesčio už skyrybas.
Tą paliudija sekantis bylos lapas. Pasirodo, Vilniaus vyskupija jau 1810 m. kovo 21 dieną buvo paruošusi teigiamą ištuokiančiąją rezoliuciją, tik nerasdavo M. Moravskienės, gyvenusios Vilniuje, Pilies gatvėje, Salimeckio ar Smoleckio name, kad jai tai įteiktų (Ten pat, p.2).
Vyskupijos sprendimo nutraukti santuoką byloje neradome. Tačiau paskutiniame, trečiajame bylos lape yra šis A. Moravskio pareiškimas: „Vilniaus Romo katalikų vyskupijos kurijoje gavau 1810 m. liepos 1 dienos teismo rezoliucijos išrašą. Man prašant jį prašau išsiųsti mano žmonai. Taip pat prašau mano žmonai nusiųsti mano laiškus kurijai kartu su visais priedais, prašymais ir pretenzijomis įteikiant Lenkijos karaliaus rūmų šambelionienei Marijonai Semaškaitei-Moravskienei tiesiai į rankas. Nenorėčiau daugiau pats tokius laiškus siųsti. Lenkijos karaliaus rūmų šambelionas Apolinaras Moravskis“ (Ten pat, p.l.3).
Santuoka galutinai buvo nutraukta 1810 m. liepos 1 d., kada Stanislovui buvo aštuoneri. Sūnus liko su tėvu. Po trejų metų atsėlino baisi nelaimė – mirė motina. Skyrybos jos sveikatai padarė griaunantį poveikį. Galbūt ir A. Moravskio prašymas nesiskirti buvo tik diplomatinė gudrybė. Vaikai tai labai jaučia. Neabejoju, kad pats S. Moravskis buvo susiradęs tėvų skyrybų dokumentus, juos išsamiai peržiūrėjo. S. Moravskio pyktis tėvui, prasiskverbiantis beveik visuose jo kūriniuose, turi psichologinę motyvaciją – skyrybos, kurių labai norėjo tėvas, priartino motinos mirtį.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
